ataskaita už spalį

per spalį neparašiau nieko naujo, šį bei tą skaičiau, stačiau, verčiau, nepraradau vairuotojo pažymėjimo, dalyvavau, egzaminų nelaikiau, niekur neskridau, valgiau, kartais išgerdavau, bet pasigėręs nebuvau, plojau, nepaskendau, norėjau groti, neviriau cepelinų, negrybavau, vežiau ir važiavau, švenčiau, nepaleidau kosminio palydovo, žiūrėjau, rengiausi, klausiau ir manęs klausė, leidau vandenį, mačiau, užvedžiau, padaviau, ėmiau, neišdaviau karinės paslapties, miegojau, nepasiklydau, valiausi nosį, nekepiau torto, kraipiau galvą, nelaisčiau gėlių, kvėpavau etc.

ir dar viena citata

“… neparašytos knygos yra geresnės už parašytas” (Gintaras Beresnevičius “Nuostabūs Tomo Vagabundo nuotykiai ir regėjimai”).

citatos autorius minėtame romane neparašytų knygų temai skiria 8 puslapius, trumpai atpasakodamas net jų siužetus. jei kam smalsu dirsčioti ne tik pro rakto skylutę, bet ir į neparašytas knygas, įsigykite/pasiskolinkite ją ir galėsite patenkinti savo smalsumą

A. Kamiu esė

šalin nesąmones! pats laikas rimtesniems įrašams!

vasarą skaičiau A. Kamiu esė (gal esių?) rinktinę, pirmą dalį (antra dalis lietuviškai dar neišleista, o prancūziškai nemoku nei mū, nei be).

prisirinkiojau man patikusių citatų, kuriomis galiu pasidalyti. žinoma, jos knygai neprilygs, bet jei norite susidaryti “bendrą vaizdą” – galite naudotis, gal rasit ką nors naudinga ir sau.

gero skaitymo!  daug tų citatų…

…skurdas niekad nebuvo man nelaimė: šviesa skleidė jame savo turtus. Net mano maištavimai buvo jos nutvieksti. Beveik visuomet – manau galįs teigti tai negudraudamas – aš maištavau visų labui, norėdamas, kad visų gyvenimas būtų pakylėtas į šviesą. … Kad įveikčiau įgimtą sielos abejingumą, buvau įkurdintas pusiaukelėje tarp skurdo ir saulės. Skurdas sutrukdė man patikėti, kad viskas gerai po saule ir istorijoje; saulė išmokė mane suprasti, kad istorija –  dar ne viskas.

…naiviai stojau ant siūbuojančio lyno, kuriuo vargais negalais judu į priekį, nebūdamas tikras, kad pasieksiu tikslą.

Manau, jog, sykį susipažinęs su su pramoniniais priemiesčiais, jautiesi visiems laikams susiteršęs ir atsakingas už jų egzistavimą.

Kartais sutinku žmonių, aptekusių turtais, kuriuos net sunkiai įsivaizduoju. Tačiau man reikia daug pastangų suprasti, jog galima tų turtų pavydėti.

Teisybė, susigalvojau maksimą: ,,Savo principus reikia taikyti dideliems dalykams, mažiems pakanka gailestingumo.“ Deja! Maksimos kuriamos prigimties plyšiams užkamšyti.

Taigi skurdas, kurį gavau patirti, išmokė mane ne pagiežos, o priešingai, savotiškos ištikimybės ir nebylaus atkaklumo. Ir jeigu kartais tai užmiršdavau, kaltas dėl to tik aš ir mano ydos, o ne pasaulis, kuriame gimiau.

Širdies gilumoje lenkiuosi tik prieš patį skurdžiausią gyvenimą arba didžiuosius dvasios žygius. Tarp tų dviejų polių šiandien atsidūrė tik juoką kelianti visuomenė.

…vienatvė sujungia tuos, kuriuos išskiria visuomenė.

Jeigu egzistuoja vienatvė, – o aš to nežinau, – galima būtų, pasitaikius progai, pasvajoti apie ją kaip apie rojų. Retkarčiais aš apie jį svajoju, kaip ir visi. Tačiau du ramūs angelai visuomet draudė man į jį įžengti: vienas draugo veidu, kitas – priešo.

Be abejo, aš niekad nesakiau esąs teisingas. Tik kartais man išsprūsdavo, kad reikėtų stengtis tokiam būti ir kad tai – vargas ir nelaimė. Tik ar skirtumas toks jau didelis? Ir ar iš tikrųjų apie teisingumą gali pamokslauti tas, kuris nesugeba įdiegti teisingumo savo gyvenime?

Paprasčiausiai tądien, kai nusistovės pusiausvyra tarp to, kas aš esu, ir to, ką sakau, galbūt tądien, – vos išdrįstu šitai rašyti, – man pavyks sukurti kūrinį, apie kurį svajoju.

Dažnai pačias brangiausias paslaptis išduodame per neapdairumą ir chaotiškumą, išduodame jas ir tada, kai mėginame pridengti pernelyg įmantriu apdaru.

…žmogaus kūryba tėra ilgas ėjimas meno vingiais, ieškant dviejų ar trijų paprastų, bet didžių įvaizdžių, prie kurių pirmąsyk atsiveria širdis. Gal todėl po dvidešimties metų darbo, regėdamas jo vaisius, tebegyvenu mintimi, kad dar nė nepradėjau kurti.

Jis buvo tos nuomonės, kad geriau vis dėlto likti našta kitiems negu numirti. Bet tie jo žodžiai liudijo tik viena: matyt, jis niekam nebuvo našta.

Jeigu tiesa, kad vieninteliai rojai –  tie, kuriuos prarandame, aš žinau, kaip pavadinti tą švelnų ir nežmonišką jausmą, kuris užvaldė mane šiandieną. Emigrantas sugrįžta į tėvynę. O aš leidžiuosi į prisiminimus. … Nenoriu kartoti žodžių apie laimę. Viskas daug paprasčiau ir daug lengviau.

Kai viskas baigta, gyvenimo troškulys nurimsta. Gal tai ir vadinama laime? Rikiuodami tuos prisiminimus, viską apvelkam vienodu kukliu rūbu, ir mirtis mums atrodo kaip kukli dekoracija scenos gilumoje. Mes grįžtame prie savęs. Pajuntame savo sielvartą ir dar labiau jį pamilstame. Taip, tikriausiai tasai graudus mūsų nelaimės pajautimas ir yra laimė.

Skurde esama vienatvės, tačiau tokioje vienatvėje viskas įgauna savo vertę. Pasiekus tam tikrą turtingumo laipsnį, net dangus ir žvaigždėta naktis atrodo kaip įprastinės gėrybės. Tačiau ties apatine šios skalės padala dangus atgauna visą savo prasmę: neįkainojamą palaimą. Vasaros naktys, slėpiniai su mirksinčiomis žvaigždėmis! Vaikui už nugaros driekėsi dvokiantis koridorius, o sulūžusi kėdutė po juo įlinkdavo. Bet pakėlęs akis jis gerte gerdavo tyrą naktį. Kartais pravažiuodavo tramvajus, erdvus ir greitas. Ties gatvės kampu niūniuodavo girtuoklis, tačiau jam nepavykdavo sudrumsti tylos.

Pasiekus tam tikrą skurdo ribą, viskas nebeveda į nieką, nei viltis, nei neviltis nebeatrodo  pagrįstos, ir visas gyvenimas sutelpa į vieną įvaizdį.

Taip, viskas paprasta. Žmonės patys viską sukomplikuoja. Tegu mums neseka pasakų. Tegu apie nuteistą myriop nesako: ,,Jis sumokės skolą visuomenei“, tegu sako: ,,Jam nukirs galvą“. Rodos, smulkmena. Tačiau šioks toks skirtumas yra. Be to, kai kurie žmonės linkę žiūrėti savo likimui į akis.

Alžyro priemiestyje yra nedidukės kapinaitės su juodais geležies vartais. Jei eisi iki galo, rasi slėnį, o už jo –  įlanką. Gali užsisvajoti priešais šitą gamtos dovaną, alsuojančią drauge su jūra. Tačiau, pasukęs atgal, ant apleisto kapo pamatysi plokštę su užrašu: ,,Amžinai liūdime“. Laimė, yra idealistų, kurie sustato daiktus į vietas.

… už kelione tenka sumokėti baime. Ji sulaužo mumyse savotišką dekorą. Nebegali savęs ilgiau apgaudinėti –  dangstytis darbo valandomis, prieš kurias taip karštai protestuojame ir kurios taip patikimai gelbsti mus nuo kančios būti vieniems. … Kelionėje prarandame tą priebėgą. Toli nuo artimųjų, nuo gimtosios kalbos, netekę visų pasparų, be kaukių (nežinai, koks tramvajų grafikas, ir panašiai), mes visut visutėliai išplaukiame į savo pačių paviršių. Bet sykiu, jausdami pasiligojus sielą, į kiekvieną būtybę, kiekvieną daiktą žiūrime kaip į stebuklą.

Gyvenimas trumpas, ir prarasti laiką –  nuodėmė. Sako, aš veiklus. Bet būti veikliam –  irgi reiškia prarasti laiką tiek, kiek prarandi pats save.

…svarbiausia būti žmoniškam ir paprastam. Ne, svarbiausia, būti tikram, o į šią sąvoką įeina ir žmoniškumas, ir paprastumas. … Dabar trokštu ne būti laimingas, o tik sąmoningas.

Esu susijęs su pasauliu visais savo veiksmais, su žmonėmis –  visu savo gailesčiu ir dėkingumu. Nenoriu rinktis gerąją ar išvirkščiąją pasaulio pusę, man nepatinka, kai renkamasi.

Ji merdėjo, ir jos duktė aprengė ją įkapėmis dar gyvą. Be abejo, kol galūnės dar nesustingusios, tai padaryti lengviau. Ir vis dėlto reikia tik stebėtis, tarp kokių skubančių žmonių mes gyvename.

Yra vietų, kur protas miršta, kad gimtų tiesa, kuri yra proto paneigimas.

Žmogus gyvena su keliomis įprastinėmis idėjomis. Dviem arba trim. Netikėtai susidūrus su kitais pasauliais arba žmonėmis, jos gludinamos, keičiamos. Prireikia dešimties metų, kad turėtum tikrai savo idėją, –  tokią, apie kurią galėtum kalbėti…

Tikriausiai tai ir yra jaunystė, toji žiauri akistata su mirtimi, ta fiziška saulę mylinčio gyvulio baimė. … Jie susigrąžina jaunystę, bet tik apglėbę mirtį.

Mane visuomet stebina, kad taip puikiai mokėdami samprotauti apie kitus dalykus, be galo skurdžiai mąstome apie savo mirtį. Ji –  arba gėris, arba blogis. Aš jos bijausi arba šaukiuosi (tegu jie kalba ką nori). Bet šitai vėlgi įrodo, kad visa, kas paprasta, pranoksta mūsų supratimą. … Mes nemokame samprotauti apie mirtį ir apie spalvas.

Jaunystėje žmonės čia gyvena gyvenimą, atitinkantį jų grožį. O paskui pradedama leistis žemyn, ir galiausiai ateina užmarštis. Jie statė ant kortos kūną, žinodami, kad praloš. … Tačiau praradusiems jaunystę nėra už ko kabintis, nėra ir vietos, kur melancholija galėtų pasislėpti nuo savęs pačios.

…esama kūno sistematikos, kuri veikia taip pat erzinamai kaip ir dvasios sistematika.

Galimas daiktas, jaunystės požymis yra nuostabus polinkis į lengvą laimę. Tačiau pirmiausia tai skubėjimas gyventi, kuris ribojasi su švaistumu.

Esama tautų, gimusių būti išdidžiomis ir gyventi.

Priešingybė civilizuotai tautai –  tauta kūrėja.

Visa tai, kas įkvepia gyventi, sykiu padidina gyvenimo absurdiškumą.

…tik vienas dalykas tragiškesnis už kentėjimą, – laimingo žmogaus gyvenimas. Bet gal tai ir didesnio gyvenimo kelias, nes jame išmokstama nesukčiauti.

Kad suprastum pasaulį, kartais reikia nuo jo nusigręžti; kad būtum naudingas žmonėms – kurį laiką nuo jų atsiriboti.

,,Ar žinote, – pasakė Napoleonas Fontanesui, – kuo aš pasaulyje labiausiai žaviuosi? Tuo, kad jėga bejėgė ką nors sukurti. Pasaulyje tėra dvi galios: kardas ir dvasia. Ilgainiui dvasia visada nugali kardą“. … Bet tai, kas prieš šimtą metų buvo teisybė, šiandien jau nebėra visiška teisybė kalbant apie kardą. Užkariautojai padarė pažangą, ir niauri bedvasių vietų tyla metų metams įsigalėjo sudarkytoje Europoje… Dvasia prarado tą karališką savikliovą, kurią jai buvo pripažinęs užkariautojas, dabar ji alina save prakeikdama jėgą, nes nemoka jos pažaboti.

Aš nepakankamai tikiu protu, kad pasikliaučiau pažanga ar kokia nors istorijos filosofija.

Mes nepranokome savo egzistencijos, bet geriau ją suvokiame.

Mūsų žmogiškoji užduotis – rasti tas kelias formules, kurios numalšintų begalinį laisvų sielų nerimą. Mes privalome vėl susisiūti tai, kad sudraskyta, sugrąžinti įmanomą teisingumą taip akivaizdžiai neteisingam pasauliui, prasmingą laimę amžiaus negandoms apnuodytoms tautoms. Žinoma, tai antžmogiškas darbas, bet juk antžmogiškais ir vadinami darbai, kurie reikalauja iš žmogaus tik ilgalaikių pastangų, ir daugiau nieko.

Tad žinokime, ko norime, tvirtai laikykimės dvasios, net jeigu jėga, tikėdamasi mus sugundyti, apsimeta kokia idėja ar gerove. Svarbiausia nepulti į neviltį. Neklausykime per daug tų, kurie šaukia apie pasaulio pabaigą. Civilizacija nemiršta taip lengvai, ir net jei šis pasaulis turėtų žlugti, tai tiktai po kitų. Teisybė, kad mes gyvename tragiškoje epochoje. Bet pernelyg daug žmonių painioja tragiškumą su neviltimi. ,,Tragiškumas, – yra pasakęs Laurence’as, – turėtų būti nelyginant stiprus spyris nelaimei.“ Tai sveika ir tuoj pat taikytina mintis. Šiandien daugybė dalykų verti to spyrio.

… norint išgelbėti dvasią, reikia nepaisyti graudulingų jos ypatumų, o didinti jos jėgą ir kerus. Mūsų pasaulis apnuodytas nelaimėmis ir, rodos, jam patinka tokiam būti. Jis visiškai pasidavė tam blogiui, kurį Nietzsche pavadino sunkumo dvasia. Nepadėkime jam. Nėra ko verkšlenti dėl dvasios, reikia dirbti jos labui.

Bet kurgi tos užkariautojiškos dvasios stiprybės? T. p. Nietzsche išvardijo jas kaip kaip mirtinus sunkumo dvasios priešus. Pasak jo, tai – charakterio tvirtumas, skonis, ,,pasaulis“, klasikinė laimė, atkaklus išdidumas, šaltas išminčiaus santūrumas, . Šitos savybės dabar kaip niekad būtinos, ir kiekvienas gali pasirinkti tą, kuri jam tinka. Imdamiesi tokio milžiniško darbo, neužmirškime bent jau charakterio tvirtumo. Kalbu ne apie tą charakterio tvirtumą, kuris rinkimų estradose pasireiškia antakių raukymu bei grasinimais. Kalbu apie tą, kuris savo baltumu ir syvais atlaiko visus jūros vėjus. Tai jis subrandins vaisių per pasaulio žiemą.

Mūsų dienų žmogus tikrai yra iš tų, kurie kenčia milžiniškais būriais ankštame šios žemės paviršiuje, tai žmogus, iš kurio atimta ugnis ir maistas, laisvė jam tik prabanga, kurios galima palūkėti; reikia tik kad jis dar truputį pakentėtų ir kad laisvė bei paskutiniai jos liudytojai dar kiek labiau nunkytų…

Istorija – nederlinga žemė, joje viržiai neauga. Ir vis dėlto nūdienos žmogus pasirinko istoriją, jis negalėjo ir neprivalėjo nuo jos nusigręžti. Tačiau, užuot privertęs ją tarnauti sau, kas dieną jis vis labiau sutinka būti jos vergu.

Mitai neturi savo atskiro gyvenimo. Jie laukia, kad mes juos įkūnytume.

Kartais suabejoju, ar bus leista išgelbėti mūsų laikų žmogų. Tačiau dar galima išgelbėti to žmogaus vaikus, jū kūną ir sielą. Galima jiems pasiūlyti laimės ir grožio galimybes.

Grandinėmis sukaustytas didvyris [Prometėjas], dievų trankomas žaibais ir griausmais, išsaugo tą ramų tikėjimą žmogumi. Todėl jis ir yra tvirtesnis už savo uolą ir kantresnis už savo erelį. Tas ištvermingas atkaklumas mums kur kas prasmingesnis nei maištas prieš dievus.  Ir nuostabi ta valia nieko neatskirti ir nieko neatmesti, kuri visuomet sutaikydavo ir vėl sutaikys kenčiančią žmogaus širdį su pasaulio pavasariu.

Mes ištrėmėme grožį, o graikai ėmėsi ginklo jam apginti. Tai pirmasis skirtumas, tačiau jis turi gilias šaknis. Graikų mintis visuomet tarsi mūrų apsitverdavo ribos samprata. Ji nieko nestūmė į kraštutinumus, nei to, kas šventa, nei proto… Mūsų Europa, užsimojusi užkariauti visumą, priešingai, yra nesaikingumo duktė. Ji neigia grožį, kaip neigia viską, ko nenori kelti į aukštybes. O į aukštybes, tegu ir įvairiais būdais, ji kelia tik vieną dalyką – būsimąją proto viešpatiją. Pasinėrusi į beprotybę, ji stumia tolyn amžinąsias ribas, ir tą akimirką tamsiosios erinijos užpuola ją ir sudrasko. Nemesidė, ne keršto, o saiko deivė, budi. Visi, peržengę tą ribą, būna negailestingai jos nubausti.

Nežabotoje savo beprotybėje ilgimės pusiausvyros, kurią palikome kažkur toli toli ir kurią naiviai tikimės atgauti baigę klysti.

…perkėlėme ribas, pažabojome dangų ir žemę. Mūsų protas nušlavė viską. Galiausiai, likę vieni, įsiviešpatavome dykumoje. … Mes nusigręžiame nuo nuo gamtos, gėdijamės grožio. Niekingos mūsų tragedijos atsiduoda rašomuoju stalu, o kraujas, kuriuo jos srūva, – tiršto rašalo spalvos.

Dievui mirus lieka tik istorija ir galia. Jau ilgą laiką mūsų filosofai siekė vieno: pakeisti žmogiškosios prigimties sąvoką situacijos sąvoka, o sąmonės harmoniją – padriku atsitiktiniu polėkiu arba negailestinga proto raida. Graikai sutramdydavo valią proto gnybtais, o mes galiausiai įspraudėme valios polėkį į proto gelmes, ir taip jis tapo pragaištingas. Vertybės graikams buvo pirmesnės už bet kokį veiksmą ir griežtai žymėdavo jo ribas. Šiuolaikinė filosofija savo vertybes nukelia į veiksmo pabaigą. Jos ne yra, o tampa, ir mes pažinsime jas, jų visumą, tik istorijai pasibaigus. … Nesakingumas, pasak Heraklito, – tai gaisras. Gaisras plečiasi, Nietzsche  jau pranoktas. Europa filosofuoja nebe kūjo dūžiais, o patrankų salvėmis.

Tačiau gamta lieka kur buvusi. Savo ramiu dangumi ir savo protingumu ji atsveria žmonių beprotybę.

Uliksui pas Kalipsę duota rinktis nemirtingumą arba tėvynės žemę. Jis pasirenka žemę ir drauge su ja – mirtį. Toks paprastas didingumas šiandien mums svetimas. Kai kas pasakys, kad mums stinga nuolankumo. Tačiau, viską aprėpus, šitas žodis pasirodo esąs dviprasmiškas. Kaip ir tiems Dostojevskio juokdariams, kurie nesiliauja gyręsi, siekia žvaigždžių ir galiausiai viešai apnuogina savo gėdą, mums stinga tik žmogiško išdidumo, kuris reiškia ištikimybę savo riboms, įžvalgią savo lemties meilę.

Joks žmogus negali pasakyti, kas jis yra. Bet kartais gali pasakyti, kas jis nėra.

Vyras, jeigu galima tikėti vieno mano draugo žodžiais, visuomet turi du charakterius: savąjį ir tą, kurį jam suteikia žmona.

Dažniausiai rašytojas rašo tam, kad būtų skaitomas (žavėkimės tais, kurie tvirtina atvirkščiai, bet netikėkime jais). Bet mūsų visuomenėje jis kaskart vis dažniau rašo tam, kad būtų pripažintas visiems laikams, o tai reiškia, kad jis nebus skaitomas.

Tebūnie pagarbinta visuomenė, kuri tomis savo liaupsėmis kasdien taip pigiai mums paaiškina, kad didžios asmenybės, kurias ji sveikina, yra niekas.

Žmogaus kūriniai dažnai atspindi jo ilgesio arba pagundų istoriją ir beveik niekada nepasakoja jo paties istorijos, ypač tuomet, kai pretenduoja į autobiografinius. Joks žmogus niekada nėra išdrįsęs nupiešti savęs tokio, koks jis yra.

Neviltis yra tyli. Pati tyla, beje, turi prasmę, jeigu kalba akys. Tikroji neviltis yra agonija, kapas arba bedugnė. … Nevilties literatūra yra terminologinis prieštaravimas.

Pačiose mūsų nihilizmo gelmėse aš tik ieškojau pagrindo jam įveikti. … Eschilas dažnai aukština neviltį, bet vis dėlto skleidžia spindulius ir šildo. Jo pasaulio centre randame ne skurdžią beprasmybę, o mįslę, kitaip tariant, prasmę, kurią sunku iššifruoti, nes ji akina.

Kad ir kokia niūri mano kūryba, jos gelmėje spindi negęstanti saulė, toji pati, kuri šiandieną šaukte šaukia per lygumas ir kalvas.

Kas nori tarnauti grožiui, nušalindamas teisingumą, netarnauja niekam, net sau pačiam, ir galiausiai pradeda dvigubai tarnauti neteisybei.

Ateina diena, kai žmogus sustabarėja, ir niekas jo jau nebestebina, viskas jau žinoma, gyvenimas slenka viską kartojant iš naujo. Tai tremties, išsekusios gyvybės, mirusių sielų metas. Kad vėl atgytum, reikia malonės, savimiršos arba tėvynės.

apie Navako du lagaminus sniego

visai patiko man tie Kęstučio Navako du lagaminai sniego.  ne todėl, kad jų autorius tapo Nacionalinės premijos laureatu (į titulus, rinkdamasis knygas, nekreipiu jokio dėmesio), o todėl, kad gerai rašo.  man taip atrodo, perskaičius šią esė rinktinę

tie, kas neskaitėt, čionai galite rąsti citatų iš minėtos knygos

taigi

Vienas

Vienas –  tai labai autentiška, bet labai maža. Vienas būti žmogus neįpratęs, vienas gali būti tiktai tiltas ar delčia, žmogus čia neišvengiamai dairysis, kuisis ir depresuos.

Romantizmas – liga, klasicizmas – sveikata, sakė Goethe. Mes irgi, būdami vieni, manomės esą romantiški. Todėl nelabai norim pasveikti ir po klasicizmo kolonom mus pastatys tiktai karste.

… jau keletą metų liūdna man nebebūna, nors pats suprantu, kaip melodramiškai, surežisuotai tai skamba. … Gal kažką labai svarbaus esu praradęs, tapęs toks paviršutiniškas, kad liūdesys nebeprasimuša iš (toliau naudokimės štampų paslaugom) sielos gelmių? Gal socialiniai saitai ir kasdienybės automatiškumas ištrynė liūdesio programas iš mano vidinių diskų? Gal miriau?

Ir kur manoji vienatvė, su kuria liūdesys tiesiogiai siejasi? Gal ir ji kažkaip nelemtai išbluko, palikusi mane minios tankmėje? Gyvenimo nuėjus pusę kelio! Būtent čia žmogus turėtų susivokti esąs vienas.

Žmogus, norintis likti amžinau jaunas, turėtų išsaugoti ne savo garbanas ir ūsus, o savo vienatvę. Tokią, kokia ji būdavo prieš dvidešimtį metų, su desperatiškais bandymais keisti pasaulį…

Gero gyvenimo link

Prisimename kadaise manę, jog geras gyvenimas yra kažkur kitur. Esama šitaip tebemanančių. Jų lagaminai bei kuprinės nuolat sukrauti ir sąlygiškai didelę gyvenimo dalį jie praleidžia ore, kaip gervės. Jie nuolat kelyje, ištryptame pleistrais nulipdytom jų kojom.

Knygos irgi ne visada padeda ateiti į protą, kartais kaip tik iš jo išmuša.

Karlsonas, kuris gyvena ant stogo, vaikystėje buvo geriausias įrodymas, kad gyvenimas yra kitur. Kitoks. Kitiems. Ir nebūtinai ant stogo.

Kraujagyslių pančiai

Visada stebėdavausi kolegomis, kurie savo tekstuose keikiasi, bliuznija ar kaip kitaip šiurpina lietuvį kataliką. Ar jie visi našlaičiai? Kur jų tėviškė, troba gimtoji, tėvai, tetos, vaikystės kaimynai? Kaip jų močiutės cituoja jų knygas mezginių draugėms?

Žmonių nėra. Nors kartais būna

Rytas yra prievartas… saulė duria aštriuoju savo kampu tau į snapą, turi nubusti, sapnas dūžta, ir tu jau žvelgi į lubas, ant kurių nieko neparašyta.

Tuščia vieta

… baugus yra pasaulis, kuris netelpa po kokakolos kamšteliu.

Vis mažiau daiktų, kuriuos liečiu, ir mažiau minčių, kurias galvoju pirmą kartą.

Mano draugai pasijusdavo vieniši, ne dėl to, kad visi juos būtų apleidę, o dėl to, jog trumpam pabodo būti etaloniniais savimi.

Aš turėjau tave tau nežinant

Pakankamai šiame pasaulyje regėjau, sako mirštantysis. O girdėjo? Tikrai daugiau. Be nuostolio galėjo apkursti dar keturiasdešimtmečio krizės metu.

…pamilti literatūrą daug lengviau, nei pamilti gyvenimą

Nuskriausti vaiką

Kadais vaikas sirgo, viena tų, pirmiesiems ligos istorijos lapams būtinų ligų, kurios praeina, kambary tepalikę charakteringą košių bei prisvilusio pieno kvapą. Tada sėdėjome prie jo, buvome tylūs, tačiau dar tylesni atrodė vaiko daiktai. Kelioms dienoms buvo stabtelėję, sustingę, kaip termometro padalos. … Tąsyk žinojau, kad mano vaikas pasveiks, lengvai ir neišvengiamai. Nebeprisimins sirgęs, o jo daiktai vėl judės įprastom trajektorijom. Tačiau žinojau ir tai, jog jis mirs. Lengvai ar sunkiai, bet neišvengiamai. Kada nors, po daugybės metų, spėjęs pasveikti nuo daugybės gyvenimo karštligių ir pabendravęs su daugybe žmonių, kurių dabar dar apskritai nėra. Tuomet jis bus kitoks, bet aš nematau koks, aš matau, kad po daugybės metų mirs šitas šviesiaplaukis mano vaikas, pupos didumo. Tuomet jo daiktai sustos nebepajudinamai.

Net keista, kokia daugybė skirtingų žmonių telpa mumyse. Jei visi susėstų prie vieno stalo, tektų kalbėtis apie orą, nes pernelyg skirtingas būtų ne tik temų traktavimas, bet ir pačios temos. Oras, be abejo, vienodas net ir tada, kai skirtingas.

…mechanizmas žmogui apibūdinti yra ne sakinys, o romanas. Klinikiniais atvejais –  eilėraštis. Pasimetu susidūręs su trumpesnio pobūdžio tekstais, tarkim: ,,N. yra durnas“. Na, taip, kartais tai taikliai prismeigia tam tikrą čia ir dabar, tačiau tuomet ir požiūris į žmogų lieka adatos skylutės pločio. Ne, jei man kas nori ką pasakyti apie kitą žmogų, tegu skaito romaną. Ir to romano pradžioje stovės vaikas, ir lies jurginą, dviratį, šunį ar ką jis ten turėjęs. Ir kiekvieno to romano pabaigoje vaikas mirs.

Nejauku buvo stebėti tuntus klonuotų klerkų Penktojoje aveniu, atrodė, kad joks vaikas jų datų pradžioje nestovėjo, o jei ir stovėjo, jie seniai jį pasmaugė kaklaryšiais.

Tačiau kadais mane bardavo ir peikdavo už trūkumus, kurie vėliau subrendo ir tapo privalumais. Žinoma, kažkur vaikšto menkesnės sėkmės lydėti žmonės, kurių trūkumai tik fiksavosi, gilėjo ir dabar apie juos žino vargšė visuomenė.

Deja, žmonės labai linkę save kataloguoti. Vidinis Linnaeus čia kiekvienam išduoda vis po naują kortelę, su kuria puolama tapatintis.

Kada nors ir mano vaikas ilgam sukiš savo mašinėles į sandėliuko kertę, ir kompiuteris nešis jį vis toliau nuo neskaitmeninės (mano) šiandienos.

Juk rašymas yra vienas dalykų, galinčių atitolinti mirtį. Ir to, kuris rašo, ir to –  kuriam, ir – apie kurį. Neilgam, bet visiems laikams.

Kur mano šiukšlė?

Vaikai yra kažkokie nelabai žmonės, kaip grybai – nelabai augalai. … Vaikų logika ir nuolatinė pastanga įvardyti pasaulį nusipelno ne mažesnio dėmesio kaip D. Diderot raštai.

Fantazijos šalies konkistadorai [apie vaikus].

Molėtai ltd.

O sulaukus keturiasdešimties ir žodžiai ,,labai ilgai“ įgauna šiokią tokią prasmę.

Plastikiniai langai

Stereotipas kužda, kad daiktai būna pasyvūs, nepaslankūs ir žmogus yra jų viešpats. Nieko panašaus. Jie isteriškai mobilūs. Nemobiliausi yra mobilieji telefonai, kurie visada šalia jūsų nykščio. Visi kiti daiktai beveik patys vaikšto po namus, kol galiausiai nurimsta savo gulyklose, leisdami vaikščioti naujiems daiktams. Nauji daiktai paprastai išstumia senuosius iš ilgamečių lizdų…

Tiesą sakant, reikalingų daiktų mažėja. Metams bėgant, spintos pačios uždaro duris ir nuvažiuoja, kaip traukiniai. Tai keista, nes pačių daiktų daugėja, mažėja tik reikalingų.

Tai, jog sudvasinu savo namus, mane kažkodėl guodžia. Tuomet šalia prisėda įsivaizduotas naivusis filosofas, kalbantis man apie pasaulį kaip veidrodį. Neturintį, perimantį. Tuščiam pasaulis bus tuščias, turinčiam daug mirties pasaulis bus miręs. Juodam pasaulis bus juodas, o žydram – žydras.

Namai yra labai paprastas ir apčiuopiamas pasaulio mikromodelis. Jis rodo, kaip jūs pasielgtumėt ir su visu likusiu pasauliu, jei tik įgytumėt galių.

Nuo rankų tolstantys

Klavišai trina variantus, ranka tik nubraukia. Kartais rašteliuose nubraukti dalykai įdomesni už paliktus.

… rašiklio plastikas mažiau skiria širdį nuo širdies nei klaviatūros ir technologijos.

Gerai, kad Seneka laiškus Liucijui rašė ne sms’ais. Gerai, kad rankraštiniai tekstai kartais guli ant žemės ar nusileidžia iš dangaus. Juk ranka rašytam laiškui negalioja komandos delete ar erase. Taip įvyktų, tik jei juos pamestumėt.

Rašytojas ir alkoholis: kuris kurį?

Suprasti norisi, nes Europos kultūroje taip įprasta, be to, suvokti dalykai tampa savaip jaukūs. Suvokti dalykai kaip šunys – dantis parodo tik norėdami palaižyti rankas.

Kai įpranti prie visko prisitaikyti, pats tampi kažkokiu vos atskiriamu fonu, ir gyvenimas tave neša lyg troleibusas, kurio tarpinės stotelės nepritaikytos tau išlipti.

Rašytojo prigimtis dvilypė. Viena vertus, jam reikalinga vienatvė, vienatvėje jis pajunta pasaulį ir jį fiksuoja. Kita vertus, jis tos vienatvės bijo arba ištveria tik subalansuotomis porcijomis.

Alkoholis atskleidžia įgimtas savybes, kurios paprastai būna užgniaužtos slopinimo mechanizmų. 95-ais atvejais iš 100-to šios savybės – tai sąmojingumas, išmintingumas, užuojauta, draugiškumas ir meilė. Šiame pilkame ir nuobodžiame pasaulyje už jas tikrai verta pakelti taurę. Nick Brownlee ,,Alkoholis“. Tiesą sakant, skamba gal pernelyg patetiškai. Gatvės pilnos girtų debilų, matyt, priklausančių tiems 5-iems atvejams iš šimto, o ir tai jau yra per daug. Tačiau debilas visur debilas, o girtų debilų veikla dažniausiai brutali, tačiau lokali. Tuo tarpu blaivūs debilai neretai sugeba užimti aukštus postus ir jų darbai lemia daugybės žmonių gyvenimą.

Plungė, penktadienis, penkios

Yra tokių miestų, kurių tarsi nėra, kurie atsiranda tik mums į juos nuvažiavus.

Lietus niekad nelyja šiaip sau, jo paskirtis visuomet taikomoji.

Rašytojas ir/ar kvailys

Šiuolaikiniame pasaulyje kvailybė ir literatūra dažnai yra dvi seserys, ateinančios pailsėti ant to paties suoliuko.

Nuo kvailio iki herojaus – vienas žingsnis. Deja, tik Don Kichoto atveju.

Tačiau viskam yra ribos, net užribiams.

Coda

Mano gyvenimas pernelyg katalikiškas: virtęs dogmomis, apeigomis bei simboliais.

Vienas iš šventųjų islamo miestų –  Kairuanas. Jo senamiestyje –  Medinoje –  mes vieninteliai užsieniečiai. Kitatikiai. Plius keturiasdešimt du. Minus Dievas. Šis mestas kvėpuoja kita religija ir jo mistinė aura veik ranka paliečiama. Jaučiuosi kontrabanda į jį įnešęs Kristų. Nežinau, ar tai šventvagystė, tačiau tuo pačiu nešuosi Kafką bei Rilkę, juos irgi beveik galiu pasiekti ranka. Mano ranka įpratusi juos liesti.

Mano akis įpratusi slinkti kitu peizažu, kaip ir mano širdis. Mano širdis šiaurietiška ir mano pasakos Anderseno. Ar tai reiškia, jog turiu Tėvynę? Ne tą, kur mano pasas, o tą, kur mano širdis. Dažnai sutampa, bet ne visada.