godos (2)

skraidyti niekada nemėgau

tačiau nuo pat mažens patinka aukštis

todėl seniai svajojau lipti į balkoną, ten, kur vargonai

ir giedoti chore tartum paukštis skardžiabalsis

deja, neturi ant manęs akies klebonas

tas pats, kuris nuo vakar tapo monsinjoru

nes buvo didis aktyvistas

subūrė ledo ritulio komandą, styginių kvartetą

merginų go-go grupę ir vaikų duetą

todėl bažnyčia baisiai nusivylęs

trenkiau durim ir išėjau į naktį

kur švietė pilnatis nebyliai

ilgai blaškiausi gatvėmis, laukais ir paupiais

kol po ilgų klajonių ir dvejonių aš savo laimę sutikau

dabar jaučiuos gerai, esu laimingas

[godose minimi asmenys išgalvoti, todėl analogijų su realiais žmonėmis ir įvykiais nederėtų ieškoti; aut. past.]

godos (1)

kadangi daktarai liepė saugot akis, sielvartui numalšinti griebiausi poezijos, nes galvoj nieko daugiau nepasitaikė.   taip gimė godos.

du tūkstančiai dvyliktų metų dvylikto mėnesio dvyliktą dieną

iš lovos ir vėl išlipau ne ta koja

kavos neišgėriau

(arbatos nemėgstu)

dainų apie meilę klausyt nenorėjau – jos šiurpina sielą

lyg Kranacho drobėj tapyti vaizdai

apie velnius ir pragaro sierą

aš retsykiais būnu jautrus, o kartais galbūt net naivokas

šiek tiek ciniškas ir vulgarus, o pavalgęs – tingus

galbūt tai dėl to hegzametru aš po šiai dienai rašyt neišmokau

vaikystė, lyg sprinteris made in Jamaica

arba diskas Aleknos, nuskriejo pro šalį

bandžiau pasivyt ją, bet šaukštai senokai po pietų

kažkas kitas nugvelbė mano medalį

(tai kas, kad ne aukso)

palikęs tik sūkurius dulkių ir savo varžovus ant ledo

kurie be pačiūžų tik virsta ant šono

ir nė metro pačiuožti negali

kadaise vaiku būt ir žaist su draugais aš nemėgau

(psichologė sakė, kad tai negerai)

prašiau, kad priimtų į darbą iškart, po lopšelio-darželio

net savo cv nunešęs buvau į mėsos kombinatą

bet šefo tą dieną nebuvo, o jo sekretorė – blondinė tikra

žadėjo jam perduoti mano raštelį, deja

matyt, kad pamiršo

tai per ją, nesulaukęs skambučio

pravėriau mokyklos duris, kurias uždariau tik praėjus vienuolikai metų*

paskui institutą baigiau, ir darbą padorų gavau, ir net komunalinį butą

penkiasdešimt penkių kablelis penkių kv. su balkonu į rytus

*anuomet vidurinėje būdavo vienuolika klasių, bet mes dėl to nebuvom kvailesni

bus daugiau. apsišarvuokite kantrybe. reikia prisiminti, kaip įvykiai klostėsi toliau

jei galite, neskaitykite

skiriu tokiam Rolandui

pirma dalis

Rolandas Algio dalgį dailiai išgalando
ir, užsimojęs iš peties,
pareiškė tėvui: “pjausiu lig nakties,
kol mėnuo patekės
ir žvaigždės pelkėj sublizgės,
o sūrūs prakaito lašai
lyg laumės ašaros varvės… “

antra dalis

„bet nieks tavim, sūnau, nepatikės“,
atšovė tėvas medkirtys,
kurį kamavo ilgesys,
lankydavęs birželio naktimis.

trečia dalis

tačiau sūnaus jo būta išdidaus,
į mamą baisiai panašaus,
į mamą,
todėl, suvalgęs kumpio šimtą gramų
(kodėl, sakykite, ne du, ne tris?)
išėjo pro duris į kiemą,
pakraipė galvą, spjovė ir – į pievą

ketvirta dalis

šmaukšt per žalią žolę

gražiausios eilės meilės dienai

skiriu visiems šunims

pravirko vėjas troleibusų parke,

nubudęs vidury šaltos nakties,

be pirštinių, be batų ir be palto,

tik niekas jo raudos nebegirdės –

vairuotojai namie miegos pavargę,

nelaukdami naujos, gražios dienos,

tik vienišas (todėl ir piktas) Sargis

kalens dantim išlindęs iš būdos.

žiauri lemtis, dalia negailestinga -

nieks neįvertins, niekas nesupras,

budi, kai lietūs lyja, ledas žemę stingdo,

belaukdamas, gal kaulą kas numes…

norėčiau aš tave paleist, kad bėgtum

tolyn, kur bėgiais bėga traukinys,

kad rastum krūvą kaulų ir paėstum,

kad naktį nekamuotų ilgesys,

kuris aplanko saulei besileidžiant

kažkur toli už jūrų devynių,

lyg svečias neprašytas atsibeldžia

ir širdį pjausto ligi paryčių…

ūūū ūūū ūūū

erotinės eilės n-18

aš būsiu
baltu vyšnios nuometu
ir žiedlapiais tave išpuošiu
aš būsiu tau rasa birželio ankstų rytą
spindėsiu krištolu po kojom
kai karvės baubs ganykloj
***
aš būsiu
tualetiniu muilu „Nivea“
kad nusiplautumei rankas prieš valgį
aš būsiu priebėga nuo vėjų
kad pasislėptumei sužvarbus
kai termometras rodys minus dešimt
***
o kartais
kai aplankys depresija pavakary
arba lietus pratrūks krapnoti
aš būsiu televizorium el dži
galėsi į mane spoksoti

[foto autorius nežinomas]

visa tiesa apie juvelyrą n-16

„Kiekvienas žmogus savaip gražus“

(vienas visuomenės veikėjas, nepanoręs skelbti savo vardo)

jis gerdavo
septyniskart
prieš valgį
jo net klebono šeimininkas
Bolius
nesuvaldė
žiū – imdavo
palinkdavo
prie kokio stalo
išmaukdavo
ne tiktai savo
bet ir draugo
alų
***
tada prabildavo šešiom kalbom iš karto
***
deja,
nebūdavo šalia
nei kokio užsieniečio
nei vertėjų
jo
niekas nesuprato
niekas negirdėjo
jis
mėgo Kafką
šnicelį
o kartais
net Rembrandtą
***
vaikystėje tapydavo šlapiais snargliais ant balto sniego
***
o vakarais
kai saulė puldavo
į šaltą jūros gelmę
rymodavo
ant kito kranto
apaugusio krūmokšniais
ir dūsaudavo
ilgesingai
tarytum traukinys
Maskva-Vladivostokas
skaičiuodamas
kaip bėga
valandos
savaitės
metai
***
kažkur giliai širdy jis buvo juvelyras

John Updike.Requiem

“If you had to choose a writer to report from the afterlife, could you do better than John Updike? Death needs no exaggeration, after all. I can imagine Updike — who died on Tuesday at age 76 — going to work joyously and methodically to describe his new surroundings…”

“I like Updike’s nonfiction best, especially the volumes of criticism that added up like sand in a river delta. Reading those books, you never know what you’re going to find. The reason is this: No matter what Updike’s books accomplished, he was, above all, a maker of sentences, one of the very best…” (http://www.nytimes.com/2009/01/29/opinion/29thu4.html?ref=opinion)

o toliau – “Requiem”, kurio autorius – pats John Updike:

Requiem

It came to me the other day:
Were I to die, no one would say,
“Oh, what a shame! So young, so full
Of promise — depths unplumbable!”

Instead, a shrug and tearless eyes
Will greet my overdue demise;
The wide response will be, I know,
“I thought he died a while ago.”

For life’s a shabby subterfuge,
And death is real, and dark, and huge.
The shock of it will register
Nowhere but where it will occur.

poezija.pirmą ir paskutinį kartą apie krizę

apie krizės padarinius smulkaus, vidutinio ir šešėlinio verslo pasaulyje

skiriu autoserviso Gegužės pirmosios gatvėje automechanikui, kuriam kalbos apie krizę ne tik sumaišė protą, bet ir atėmė sveiką nuovoką

automechanikas, kurio nei vardo, nei gimimo metų nežinojau,

tas pats, kurs pernai taisė mano uošvio žalią citroeną,

kurs savo žmonai per Velykas mikrobangę dovanojo,

o retsykiais afganus ir kitokius nelegalus veždavo per sieną,

tai va, sumanė jis turguj prekiauti maisto papildais …