ataskaita už spalį

per spalį neparašiau nieko naujo, šį bei tą skaičiau, stačiau, verčiau, nepraradau vairuotojo pažymėjimo, dalyvavau, egzaminų nelaikiau, niekur neskridau, valgiau, kartais išgerdavau, bet pasigėręs nebuvau, plojau, nepaskendau, norėjau groti, neviriau cepelinų, negrybavau, vežiau ir važiavau, švenčiau, nepaleidau kosminio palydovo, žiūrėjau, rengiausi, klausiau ir manęs klausė, leidau vandenį, mačiau, užvedžiau, padaviau, ėmiau, neišdaviau karinės paslapties, miegojau, nepasiklydau, valiausi nosį, nekepiau torto, kraipiau galvą, nelaisčiau gėlių, kvėpavau etc.

kaip išdurti mėnulį (iš ciklo “l.naudingi patarimai”)

išdurti mėnulį dar niekam nepavyko ir vargu ar pavyks. nebent tik kabutėse arba drąsiausiose fantazijose.

kaip dainavo Frankas Sinatra: full moon and empty arms

beje, o kodėl jums kilo toks noras?

kaip išdurti gerą draugą (iš ciklo “l.naudingi patarimai”)

išdurti gerą draugą galima įvairias būdais:

1. subtiliai 2. netikėtai 3. atsargiai 4. kantriai 5. stropiai 6. švelniai 7. grubiai 8. greitai 9. vikriai 10. iš lėto 11. techniškai 12. juokais 13. ne juokais 14. sumaniai 15. kvailai 16. chamiškai 17. draugiškai arba be blogų ketinimų (spec.literatūroje šis būdas dar vadinamas baltuoju) 18. individualiai 19. bendrai (t.y., išduriamas ne vienas geras draugas, o du ir daugiau asmenų) 20. diletantiškai 21. profesionaliai 22. pakartotinai 23. unikaliai arba originaliai

tačiau draugų geriau neišdurinėti!

bus daugiau

tarybų Lietuvos himnas, Haruki Murakami ir dansu dansu dansu

[taip atrodo antrasis knygos leidimas, pirmasis atrodė ne tik kitaip, bet ir geriau]

ar kada nors yra taip buvę,‭ ‬kad kažkur smegenų vingiuose imtų skambėti melodija‭? ‬

ne,‭ ‬nebūtinai Bethoveno ar Oginskio.‭ ‬ pavyzdžiui,‭ ‬kokia daina ar net bažnytinė giesmė.‭ ‬

nors ir nesilankai koncertuose,‭ ‬o bažnyčioje buvai tik per savo krikštą.‭ ‬  tačiau svarbiausia‭ – ‬visiškai ne į temą.‭ ‬  nei ji tau patinka,‭ ‬nei ką.‭ ‬

gal net nepameni,‭ ‬kada paskutinį kartą esi ją girdėjęs.‭ ‬  ne mintyse,‭ ‬o realiai‭ (‬kirčiuokime paskutinįjį skiemenį,‭ ‬tik jau užmiršau,‭ ‬kokiu kirčiu‭ – ‬riestiniu,‭ ‬kairiniu ar dešininiu‭)‬.‭ ‬

man taip būna.‭ ‬   skamba.‭ ‬  ir ne taip jau retai.‭ ‬

kartais švelniai liūliuoja.‭ ‬   tik saugokis,‭ ‬kad nesnūstelėtum.‭ ‬  bent jau už vairo.‭ ‬

o kartais vožia per makaulę lyg žadintuvas.‭ ‬  metalinis.‭   ‬nors gali būti,‭ ‬kad skardinis.‭ ‬  nikeliuotas.  bet toks rusiškas.‭ ‬,,Slava‭“ (‬neturiu po ranka slaviškų raidžių,‭ ‬tai sulietuvinu‭)‬.

kad ir dabar.‭ ‬   tik ne‭ ‬,,Geltona žalia raudona‭“‬,‭ ‬dėl kurios taip svaigsta dukra,‭ ‬netgi ne‭ ‬,,Knockin‭’“‬ ir net ne alerginę nervų reakciją sukeliantis‭ ‬,,šlageris‭“ ‬iš nepriklausomos Lietuvos popmuzikos princų ar barbių programos,‭ ‬o tikras tarybų Lietuvos himnas.‭

‬būtent.‭ ‬   taigi kad neklystu.‭ ‬   dar iš mokyklos laikų pamenu.‭ ‬  net su teksto nuotrupomis.‭ ‬

buvo įkaltas į galvą dar pradinėje klasėje taip,‭ ‬kad net dabar tebetrupa.‭ ‬   nei iš šio,‭ ‬nei iš to.‭   ‬tik pamanyk.‭ ‬

ir preteksto jokio tam nedaviau.‭ ‬   kas tiesa,‭ ‬tas tiesa‭ – ‬retsykiais leidžiu rusišką roką,‭ ‬bet kas čia tokio‭? ‬

jau vien dėl to esu mongolas‭? ‬  žinoma,‭ ‬visko gali būti,‭ ‬niekas nuo to neapsaugotas‭ – ‬tautų kraustymaisi,‭ ‬barbarų ordos,‭ ‬visokios suirutės‭… ‬    juolab,‭ ‬kad vieno senelio,‭ ‬iš motinos pusės,‭ ‬pavardė beveik vokiška,‭ ‬o kito,‭ ‬iš tėvo,‭ ‬kone rusiška ir skamba labai kariškai.‭ ‬  bet himnas skamba garsiau.‭ ‬  ir niekaip negaliu nustelbti.‭ ‬

negelbėjo net ką tik per kabinetus perėjusi inventorizacija.‭ ‬  vyliausi,‭ ‬užsuks,‭ išblaškys mintis, ‬išlaisvins nuo to sovietinio relikto…‭ ‬

porą trejetą minučių,‭ ‬o atrodė,‭ ‬kad ketvirtį amžinybės,‭ ‬ieškojau kompiuterio inventorinio numerio.‭ ‬

neradau.‭ ‬

paaiškėjo,‭ ‬kad ne ten ieškojau.‭ ‬   ne ant kompiuterio,‭ ‬o ant monitoriaus.‭   ‬tiek metų žinau,‭ ‬kad tas,‭ ‬kur po stalu,‭ ‬yra kompiuteris,‭ ‬o tas,‭ ‬kur ant stalo‭ – ‬monitorius.‭ ‬   ir kodėl jis pavadintas‭ ‬,,Sampo‭“? ‬   turiu galvoj monitorių.   juk su banku nieko bendra neturim‭ – ‬nei jis,‭ ‬nei aš.‭ ‬    o kad ne ten ieškojau,‭ ‬tai nėr ko labai stebėtis‭ – ‬nešiojami kompiuteriai kalti.‭ ‬

ir nuo to pasiutusio himno neišsivadavau.‭ ‬    niekad nemaniau,‭ ‬kad esu taip žemai puolęs.‭ ‬   turbūt net degradavęs.‭ ‬  ir dar turbūt vertas visuomenės pasmerkimo.‭

‬beje,‭ ‬prisiminiau,‭ ‬kaip devintoje ar dešimtoje klasėje linksniavom vienos klasiokės vardą ir kartkartėmis pavardę.‭ ‬nelaimėlė buvo pametusi komjaunimo bilietą.‭ ‬    aišku,‭ ‬turėjom ne tik linksniuoti,‭ ‬bet dar ir pasmerkti.‭ ‬   (tik po šiai dienai nesuprantu,‭ ‬ką:‭ ‬ją ar elgesį)    ‬matyt,‭ ‬nenuovokus esu.‭ ‬    greičiausiai dėl to,‭ ‬kad augau nedemokratinėje aplinkoje…‭

‬gal dėl to ir himnas tebeskamba‭? ‬   nors ką tik švenčiau vasario‭ ‬16-ąją.‭ ‬   taip,‭ ‬iš didžiosios‭ ‬,,V‭“ ‬raidės.  tik ant popieriaus,‭ ‬bet širdy.‭ ‬

ir man Lietuva patinka.‭    ir aš labai nesigailiu,‭ ‬kad esu lietuvis.‭ ‬

nesu nelaimingas kaip sako Haruki Murakami herojus iš‭ ‬,,Dansu dansu dansu‭“‬.‭ ‬  beje,‭ ‬tai vienintelė patikusi jo knyga.‭ ‬gal dėl to,‭ ‬kad pirmoji.‭ ‬   vėliau perskaičiau‭ ‬,,Pasaulio galą‭“‬,‭ ‬vėliau,‭ ‬tiesa,‭ ‬praleisdamas ne tik sakinius,‭ ‬bet ir puslapius,‭ ‬skaičiau‭ – ‬jau ne perskaičiau,‭ ‬o tik skaičiau‭ – ‬,,Avies medžioklę‭“‬,‭ ‬skaitinėjau‭ ‬,,Norvegų girią‭“ ‬ir kitas,‭ ‬kurios tik buvo išleistos lietuviškai,‭ ‬bet įspūdį padarė ir paliko‭(!) ‬tik pirmoji.‭ ‬   ypač tas posakis.‭

radau ir daugiau posakių.  vien dėl jų šį japoną pusantrų metų laikiau mėgiamiausiu šiuolaikiniu rašytoju.

pvz, “… visi amžinai per daug užsiėmę. Per daug talentingųjų dienotvarkėje nė minutės laiko. Jie per daug susidomėję savimi, kad galvotų, kas teisinga.”

arba dar: “Praeitis kaupiasi, ateitis senka. Galimybių mažėja, savigrauža stiprėja.”

ir dar: “Šis pasaulis daug trapesnis, daug nepatvaresnis nei jį piešia mūsų viltys.”

dar? “Žvelgdamas į lietų, mąstau apie tai, ką reiškia priklausyti, būti kažkieno dalimi. Turėti kažką, kas tavęs verkia.”

dar: “… gyvename pažangioje kapitalistinėje visuomenėje. Vartojimas yra jos žaidimas, didžiausia vertybė. Politikai vadina tai “vartojimi ištobulinimu”. Aš vadinu šį žaidimą beprasmišku eikvojimu. Nuomonės skiriasi, bet jos nekeičia mūsų gyvenimo būdo.”

ir dar šiek tiek: “ Gėrio esama madingo ir nemadingo, kaip ir blogio… Toks jau šis pasaulis – filosofija ima vis labiau panašėti į verslo administravimą…”

užteks? “Štai jai trylika, ir viskas, netgi nelaimė, jai atrodė jei ne nuostabi, tai bent nauja…”

be abejo, tų frazių, kuriuos Murakami ištaria savo herojų lūpomis, yra gerokai daugiau negu aš dabar turiu laiko.

ir, žinoma, toji frazė – “nesu nelaimingas”

‬taigi,‭ ‬ir aš nesu nelaimingas.‭ ‬   jokiu būdu.   nors tas nelaimingas himnas ant nematomo ir dar suklerusio patefono vis sukasi‭…

jei nesiliaus,‭ ‬kreipsiuos į specialistus.‭ ‬  gal kas žinot‭ ‬”saugumo‭” ‬numerį‭?

apie žmogų, išdrįsusį surizikuoti

metas Evangelijai

“Jėzui būnant viename mieste, atėjo vyras, visas raupsuotas. Pamatęs Jėzų, jis parpuolė ant žemės ir maldavo: “Viešpatie, jei tik panorėsi, gali padaryti mane švarų!”. Jėzus, ištiesęs ranką, palietė raupsuotąjį ir tarė: “Noriu, būk švarus!“. Ir tuojau raupsai pranyko.” Evangelija pagal Luką 5 sk. 12-13 eil.

skaitytojai/klausytojai į šią ir panašias Biblijoje užrašytas istorijas įprastai reaguoja dvejopai:

vieni nustemba (kažkada buvo sakoma “apšąla”), gal net praranda žadą, o kiti baisiai susierzina ir lyg ežiai pasišiaušia, nes nuo penkių metų klausyti panašių pasakų nevalia

abiem atvejais – ne tik antru, bet ir pirmu – lieka nepastebėtos dvi ypač svarbios (galbūt ne mažiau svarbios už patį stebuklą) detalės.

pirmoji detalė – pirmas žingsnis į stebuklą, antroji – neatskiriama nuo paties stebuklo.

taigi, į miestą, pas Jėzų, ateina raupsuotasis ir, parpuolęs ant kelių, maldauja pagalbos.

juk tai buvo tiesiog neįsivaizduojama!   raupsuotasis mieste?     atstumtasis, dar daugiau – gyvas lavonas, tarp sveikųjų! tiesą sakant, mums, dvidešimt pirmojo amžiaus žmonėms, suprasti, ką tai reiškė ano meto visuomenėje, tikriausiai nelemta.

raupsuotasis buvo laikomas ne šiaip sau nešvariu, užkrato nešiotoju, o prakeiktuoju.

tokiems žmonėms buvo ne vieta visuomenėje, jie buvo išspirti už jos ribų.     tiesiogine prasme.  priverstas ne tik nešdintis iš savo miesto ar kaimo, bet ir skirtis su savo šeima – toks žmogus turėjo teisę gyventi tik su tokiais pačiais kaip jis.

šito žmogaus poelgis buvo vertas griežiausių sankcijų.     įtūžusi minia jį galėjo užmėtyti akmenimis, nes jis nesilaikė nustatytų reikalavimų, pažeidė tvarką, nusižengė priimtoms normoms.

žinoma, šią situaciją greičiausiai vertiname iš savo, tai yra, sveiko žmogaus, pozicijos – raupsuotajam pasirodyti mieste buvo nevalia.     tačiau įsivaizduokime save jo kailyje.         sunkiai sekasi?     nieko nuostabaus – pats to neišgyvenęs, nesuprasi žmogaus, kuris yra toks.      galbūt teoriškai ir gali įsivaizduoti, bet vis tiek situaciją greičiausiai vertinsi iš savo pozicijos.

taigi, į miestą atėjo vyras, “visas raupsuotas”.       tuos, kurie tada buvo su Jėzumi, šiurpas turėjo nukrėsti – juk tai buvo šlykštu, siaubinga, tolygu baisiausiam košmarui ir nepakenčiama!   kaip jis išdrįso?

nemanau, kad raupsuotajam buvo lengva ryžtis šiam rizikingam žingsniui.   jei pasakyčiau, kad šis žmogus labai rizikavo, nieko nepasakyčiau, nes šis beprotiškas žingsnis jam galėjo kainuoti gyvybę.

žinoma, galime sakyti, kad jis nebeturėjo ko prarasti: ar toks jau didelis skirtumas – gyvas lavonas ar negyvas?   deja, tikriausiai nedaug kas išdrįsdavo šitaip spjauti visuomenei į veidą, juk gyvybė, kad ir vos berusenanti – vis tiek gyvybė…

trumpai tariant, žmogus atėjo pas Jėzų ne taip, kaip uolus krikščionis sekmadieniais į bažnyčią, ir, juolab, ne pasišvilpaudamas.

šį Evangelijos epizodą galima būtų dar ilgokai ir labai išsamiai komentuoti, nagrinėti po atskirą žodelį, skaidyti skiemenimis ir raidėmis, bet šioje vietoje norėčiau sustoti.     toliau, jei jaučiat poreikį, gliaudykit patys…

beje, buvau užsiminęs apie dvi svarbias detales, minėjau, kad antroji netaskiriama nuo stebuklo.    ne tik neatskiriama, bet ir pats stebuklas: “Jėzus, ištiesęs ranką, palietė raupsuotąjį …”

ar žinote, ką reiškia (ne “reiškė”, bet “reiškia”, nes tokio prisilietimo pasekmės ir anais laikais, ir šiandien – tokios pačios) prisiliesti prie raupsuotojo – ne prie išberto ar kokia nors odos liga sergančio, o prie raupsuoto žmogaus?

ir dar.   jei manote, kad tikrovėje šitaip nebuvo, skaitykite šią istoriją kaip pasaką.   šiaip ar taip, bet pasakose tiesos dažniausiai būna daugiau negu dienraščiuose

apie Lietuvą

čia prasideda Lietuva…

mąsčiau, mąsčiau, ką tokio parašyti apie Lietuvą, bet taip nieko ir neišmąsčiau, kad ir kaip norėjau.

galbūt todėl, kad kartais nieko negali pasakyti/parašyti todėl, kad tai, apie ką mąstai, yra labai brangu, intymu arba šventa?

norėtųsi tikėti, kad šis atvejis – būtent toks.

prisipažįstu, buvo metas, kai Lietuvai nelabai ką jutau… tada iš radijo imtuvų sklido: “Moj adries nie dom i nie ulica, moj adries – sovietskij sojuz”.

nors tam tikromis progomis meilė Lietuvai užplūsdavo – kai žaisdavo “Žalgiris”, o kartais net ir “Statyba” (“Lietuvos ryto” tada dar niekas nė nesapanavo).     pamenu, ant savo kambario sienos turėjau prisikabinęs juodai baltą “Žalgirio” rungtynių foto, o kad Sabonis su Krapiku ir Jovaiša atrodytų įspūdingiau, jų marškinėlius buvau nuspalvinęs geltona žalia raudona spalvomis  – mat buvau girdėjęs, kad taip atrodė Lietuvos vėliava

vaikas buvau, vaikiška buvo ir mano meilė.       tačiau nuoširdi, ne paradinė

stebuklai

metas Evangelijai.

jei konkrečiau, tai evangelisto Morkaus (Markaus, Marko) knygai.    žinoma, ne visai – visai prireiktų bent jau vieno rimto semestro.   šįsyk – tik kelioms eilutėms iš pirmojo skyriaus:

“… Jėzus su Jokūbu ir Jonu iškart nuėjo į Simono ir Andriejaus namus. Simono uošvė gulėjo karščiuodama, ir jie tuojau jam apie tai pasakė. Jis priėjęs pakėlė ją už rankos; karštis paliovė, ir ji galėjo jiems patarnauti” (29-31 eilutės).

apie stebuklus esam daug girdėję.    bent jau vaikystėje.    stebuklų būna pasakose…    žinoma, ir Biblijoje.     o realiam gyvenime?    turiu minty ne visokius šventųjų ir angelų pasirodymus, o stebuklus, panašius bent jau į šį Evangelijos knygoje aprašytą epizodą.

visų pirma pasinaudosiu kadaise girdėtu protingo žmogaus patarimu: prieš kalbant/diskutuojant bet kokia rimtesne tema, būtina išsiaiškinti, ar klausytojai/skaitytojai vienodai supranta sąvokas, kurios bus vartojamos.   matyt, ne veltui yra toks posakis apie batus ir ratus – “vienas kalba apie batus, o kitas – apie ratus” ar kažkaip panašiai.

stebuklai – tema rimta.    todėl pirmiausia būtina išsiaiškinti, kas yra stebuklas:

reiškinys/įvykis, neturintis nieko bendra su iliuzionistų fokusais, kuriems tereikia rankų miklumo ir spec.  priemonių

neeilinis, nekasdieniškas, neįprastas reiškinys/įvykis

reiškinys/įvykis, sukeliantis nuostabą

reiškinys/įvykis, kurio pasekmės – teigiamos

(apie pasekmes: jei pasekmės neigiamos, kad ir koks efektingas ir pritrenkiantis būtų įvykis/reiškinys, jis būtų tik nelaimė)

beje, Biblijoje (taigi ir minėtame Evangelijos epizode) stebuklo liudininkai, jam įvykus, dažniausiai klausia: “ką tai reiškia?” arba “kas jis [Jėzus] toks?”  

o Evangelijoje pagal Joną Jėzaus stebuklai vadinami ženklais.  ir ne šiaip sau.   kas yra ženklas? tai, kas kažką reiškia, išreiškia, perduoda kokią nors info (elementariausias pvz: kelio ženklai)

Jėzus su dviem mokiniais ateina pas kitus du mokinius, Simoną ir Andriejų, pirmasis vėliau bus vadinamas Petru (Biblijoje vardo pakeitimas turi ypač svarbią reikšmę ir t.p. yra tam tikras “ženklas”), namus.

Simono uošvė serga. neatrodo, kad būtų kažkas rimta – tik karščiuoja. ne tokia jau nelaimė – išgertų arbatos, pagulėtų ir pasveiktų…

ne šiaip sau pridėjau tą trumpą žodelį “tik”.   kasdien girdim apie įvairiausias nelaimes, žmonių kančias, ligas, mirtis …    o ši info mus atbukina, užkietina širdį, mes apsiprantam.   apsiprantam ne tik su info, kuri dažniausiai (jei ji nesusijusi su mums artimu žmogumi) pro vieną ausį įeina, pro kitą išeina.

apsiprantam (ir tai baisiausia) su kančia, nelaime, liga, mirtim.   žinoma, ne su savo, o su “kitų”, “svetimų”…

todėl Jėzaus mokinių elgesys tikriausiai atrodo neadekvatus, t.y., neatitinkantis situacijos.  argi šie vyrai neperlenkė lazdos?    dėl tokios smulkmenos trukdyti Mokytoją?   argi verta dėl tokio nieko kvaršinti galvą?

o jiems atrodė, kad verta.

ir būtent šis “neadekvatus” poelgis buvo pirmas žingsnis į stebuklą.   o gal ir pats stebuklas – tegul ir mažas, neypatingas, bet vis tiek…    ligos patale gulinčiam žmogui  tai buvo labai svarbu.  juk galėjo vyrai susėsti prie stalo, pavalgyti, aparti savo vyriškus reikalus ir išsiskirstyti – kas Evangelijos skelbti, kas – žvejoti ar lauko arti, bet ne – nusprendė, kad pirmiau reik aplankyti sirguliuojančią vieno iš jų uošvę.

Biblijoje svarbią reikšmę vaidina iš pirmo žvilgsnio nereikšmingos, nesvarbios detalės.   šiame fragmente t.p. yra tokia lyg ir nereikšminga detalė, kuri pasako labai daug – žodis “tuojau”: “Simono uošvė gulėjo karščiuodama, ir jie tuojau jam apie tai pasakė”.   tarytum tai būtų buvusi svarbiausia naujiena, tarytum tai būtų buvęs įvykis “iš didžiosios raidės”…

kartais mes lyg ir ne iš blogos valios neskubam, delsiam, atidėliojam, “nematom reikalo”, būnam tikri, kad suspėsim (galvoju apie žmonių tarpusavio santykius)

savo sergančio (ne karščiuojančio, o kur kas rimčiau) tėvo taip ir nesuspėjau aplankyti.

atidėliojau vėlesniam laikui,  įtikinėjau save, kad aplankęs tėvą tik atnaujinčiau jo širdy žaizdą (reikėjo gi kažkaip pačiam prieš save pasiteisinti), kad jam bus “ramiau”, kad aplinkybės susitikimui “netinkamos” etc.    nuvažiavau tik į laidotuves. po laiko …

“Jis [Jėzus] priėjęs pakėlė ją už rankos …”   kartais stebuklui įvykti užtenka rankos prisilietimo. įdomu, kad apie tai kalba ir pasakos: princas/princesė pabučiuoja varlę ir ši virsta žmogumi arba karalaitis pabučioja miegančią gražuolę (realiai – numirėlę) ir ši prisikelia…

taigi, tam, kad įvyktų stebuklas, kartas (o gal dažniausiai?) tereikia minimumo.

kartais (o gal dažniausiai?) stebuklai vyksta kasdienybėje.     ir daro juos ne specialiai iš dangaus atsiųsti angelai, ne šventųjų paveikslai ir kiti atributai, o paprasti, mirtingi žmonės…

gyvi žodžiai. tęsinys

lyg ir viską buvau išsakęs … lyg ir ne.

jei užbaigčiau tokia minorine gaida, būtų liūdna. ir ,,ant dūšios“ kažkoks akmuo liktų. ir suklaidinčiau dar ne vieną, suteikdamas pagrindą įtarti, kad netikiu žmonėmis. porąkart pats perskaičiau jau ,,įkeltą” tekstą   – optimizmo, tiesą sakant,  ne pr daugiausiai … žinoma, man jau nebe šešiolika, bet … niurzglys ir nusivylęs tikrai nesu (bent jau pats sau toks neatrodau)

tikrai nemanau, kad taip jau blogai. nemanau, kad nėra tikrų autoritetų. ir žmonėmis tikiu. neįmanoma netikėti. netgi tikėjimas Dievu be tikėjimo žmogumi, manau, neįmanomas.

netikėčiau, jei kas bandytų įrodyti,kad pasaulis ,,sugedęs“, kad nėra žmonių, kurie kalba su galia, kurių žodžiai gyvi ir net daro stebuklus. yra. tik jie galbūt rečiau matomi. gal nė karto nebuvo pasirodę televizoriaus ekrane. gal nė karto nekalbėjo nei iš tribūnos, nei iš sakyklos.

kad ir močiutė raukšlėtu veidu, sugrubusiomis rankomis ir apsigobusi gėlėta skarele. kalba tyliai, ramiai, beveik negirdėti, o žodžiai svarūs, gyvi. arba jaunas vaikinas, sulaikęs būrį bendraamžių ir neleidęs įvykdyti nusikaltimo.

autoritetų dar yra. ir žmonių, kurie ir patys gyvi, ir jų žodžiai. tik, be abejo, reikėtų daugiau

gyvi žodžiai

,,… nuėjęs į sinagogą Jėzus pradėjo mokyti. Žmonės stebėjosi jo mokslu, nes jis mokė kaip turintis galią, o ne kaip Rašto aiškintojai“ (Evangelija pagal Morkų 1 sk. 21 eil.)

ar yra šiandien autoritetų? turiu omeny ne bažnyčią, o apskritai visuomenę. visas gyvenimo sritis.

ir ne viešųjų ryšių specialistų ,,nufotošopintų“, ne įvaizdžio formuotojų ,,padarytų“, o tikrų. tokių, kurie mokytų kaip turintys galią. tokių, kurių žodis būtų svarus.

gal imti ir atlikti sociologinę apklausą? bet kad ji jau nuolat atliekama. kas savaitę atnaujinama. ir atlieka ją ne viena, o kelios agentūros. kieno nors užsakymu, o gal ir iš smalsumo.

ir statistiką pateikia. deja, skaičiai lieka skaičiais. labai jau reliatyvus reiškinys tas pasitikėjimas-nepasitikėjimas. reliatyvus ir labai nepastovus.

viena vertus, jei jų ir yra, tai mažai. antra vertus, šiandien autoritetų nereikia, mes puikiai ir be jų apsieinam. kodėl turėčiau vadovautis kieno nors kito, tegul ir autoriteto, nuomone, jei turiu savo. dabar ne viduramžiai.

o vis dėlto kartais jų prisireikia. kartais norisi išgirsti ir ne savo žodį. ne šiaip sau, o svarų.

žodžiai šiandien nuvertėję. kaip ir daug kas, jei tik ne viskas. gyvenam vienkartinės greito vartojimo produkcijos visuomenėje. net ir pasaulis, ir gyvenimas pajungti greitam vartojimui. ir iš kur tie mūsų žodžiai įgaus svorio, jei neturim kada sustoti. nei įsiklausyti, nei mąstyti.

beje, ir paties Jėzaus žodžiai, kuriuos girdim šiandien, atrodo, išsikvėpę. nors juos ir skanduoja visa armija jo mokinių. lyg ir stengiamės, lyg ir priemonių tam reikalui turim gerokai daugiau negu Jėzus anais laikais … žinoma, nėr čia ko lygintis su pačiu Jėzumi. bet ir iki jo pirmųjų mokinių mums toloka. nors ir seminarijas baigiam, teologijos katedras, ir fakultetus, o anie buvo beraščiai… ir Bibliją išnarstom po vieną žodį lyg kokį laikrodį. ir tikėjimo tiesas su visomis teologinėmis dogmomis atmintinai iškalam, kad net ir naktį pažadinti galėtume teisingai raportuoti. ir iškalbos meną studijuojam.

kas kaltas? gal aplinkybės? kiti laikai ir kiti žmonės? sugedęs pasaulis? ateizmas? baisioji sekuliarizacija, besiskverbianti pro kiekvieną, net ir menkiausią, plyšelį? deja, ne. todėl ir ateizmas, todėl ir vadinamoji sekuliarizacija, kad mūsų žodžiai be galios. ne tik mūsų, bet ir paties Jėzaus, jei jo mokiniai juos taria be tikėjimo, abejingai arba paprasčiausiai ,,iš reikalo“…

elementarus dėsnis – niekas nepatikės tuo, ką sakai, jei pats tuo netiki. ir dar viena priežastis. tam, kad žodžiai būtų svarūs, kad mokytume su galia, jie turi ,,įsikūnyti“. žodžiai turi tapti darbais. dar daugiau – žodžiai turi būti gyvi

tačiau tai, dar kartą pabrėžiu, galioja ne tik bažnyčiai, ne tik Jėzaus mokiniams. tai galioja visose gyvenimo srityse.

todėl žmonės ir stebėjosi Jėzaus mokymu (vadinasi, ir žodžiais), todėl jis ir mokė su galia, kad jo žodžiai buvo gyvi. todėl, kad Jėzus ne tik kalbėjo, ne tik mokė, bet ir tuo gyveno. todėl jie dar ir šiais laikais, net ir tariami pašnibždomis (kad tik kas neišgirstų!), net ir be įkvėpimo, daro stebuklus [apie juose galbūt ateityje]

gyvenimas yra gražus

vienas iš labiausiai patikusių filmų – “Gyvenimas yra gražus” (italų, su Roberto Benigni).

gal todėl, kad pats kartais (ir vis dažniau) pasijuntu panašiai kaip jo herojus, Gvido, savo sūnui tvirtinęs, kad visa tai, kas vyksta, tėra tik žaidimas, kurio nugalėtojo, ištvėrusio visus išbandymus, laukia prizas – ne duonos riekė su uogienė, o tikras tankas…

kalbu apie amžinybę, Dievo meilę ir gerumą, o gyvenimas, atrodo, prieštarauja tam, kuo tikiu ar bent jau noriu tikėti (tikriausiai tuo ir skiriuosi nuo Gvido, kuris žinojo, jog karas yra karas, konclageris yra konclageris, o ne žaidimas…)

lengva tikėti, kai esi vaikas…

lengva tikėti, kai negalvoji, nematai, negirdi…

lengva tikėti, jei jautiesi laimingas, jei nepatyrei, kas yra tikra nelaimė …

lengva tikėti, jei kito žmogaus kančia tau svetima …

lengva tikėti, jei tikėjimas tau – tai atmintinai iškaltų katekizmo tiesų arba bažnyčios dogmų rinkinys…

lengva tikėti, jei tikėti tau – tai laikytis protėvių tradicijų…

lengva tikėti, jei tikėti tau – tai nueiti į bažnyčią  ir padeklamuoti “tikiu…”

o štai čia – kelios citatos apie tikėjimą (atsiprašau, kad neišverčiau, skubu):

“Doubt isn’t the opposite of faith; it is an element of faith” (Paul Tillich)

“Faith is the state of being ultimately concerned” (Paul Tillich)

“Religion is the state of being grasped by an ultimate concern, a concern which qualifies all other concerns as preliminary and which itself contains the answer to the question of a meaning of our life” (Paul Tillich)

“The courage to be is rooted in the God who appears when God has disappeared in the anxiety of doubt” (Paul Tillich)

“Faith is different from proof; the latter is human, the former is a gift from God” (Blaise Pascal)

“Between us and heaven or hell there is only life, which is the frailest thing in the world” (Blaise Pascal)

deja, jokios citatos, net pačios gražiausios, jokie pamokslai, net labiausiai ugningi, tikėti neprivers… beje, Blaise Pascal siūlo tikėjimo-netikėjimo dilemą priimti kaip lažybas:

“Belief is a wise wager. Granted that faith cannot be proved, what harm will come to you if you gamble on its truth and it proves false? If you gain, you gain all; if you lose, you lose nothing. Wager, then, without hesitation, that He exists.” (Blaise Pascal) – atrodo, visiškai paprasta, belieka pasrinkti tai, kas tau labiau naudinga, kur mažiau rizikos, ir problema bus išspręsta … tačiau kažkaip netikra. ir nesąžininga.

lenkiu galvą prieš Pascalio protą,  bet man vis tiek artimesnis Gvido. ir kunigėlis iš Unamuno “Saint Manuel” – ne savo šventumu, o tuo, kad padėjo žmonėms tikėti Dievu ir amžinuoju gyvenimu, kai pats netikėjo…

tikiu, o teisingiau – noriu tikėti

dabar

,,Kai Jonas buvo suimtas, Jėzus sugrįžo į Galilėją ir ėmė skelbti Dievo Evangeliją, kad atėjo metas ir prisiartino Dievo karalystė: Atsiverskite ir tikėkite Evangelija!“ Mk 1,14-15

prieštaravimas daugiau negu akivaizdus, kad jo nepastebėtume: Jėzus ima skelbti, kad prisiartino Dievo karalystė, kitaip tariant, dangus, pačiu nepalankiausiu tam metu. Jonas Krikštytojas, žmogus, pas kurį, maldaudami nuodėmių atleidimo, ėjo krikštytis pulkai žmonių, suimtas. netrukus karalius Erodas duos įsakymą nukirsti jam galvą.

ką ano meto žmonėms, Jėzaus amžininkams, reiškė tokia žinia?

trumpai tariant – ,,jūsų lūkesčiai/viltys išsipildė“. juk Izraelis ištisus amžius laukė, kada gi Dievas įkurs savo karalystę. ne ten, aukštai, už debesų, o žemėje. sąvoka ,,Dievo karalystė“ jiems reiškė Dievo viešpatavimą, o tuo pačiu ir visapusišką jų gerovę. juk logiška: jei Dievas viešpataus, tai yra, visi gyvens pagal Įstatymą, tuomet klestės visuotinė gerovė.

gal Jėzui reikėjo luktelėti palankesnės progos? gal būtų buvę kur kas racionaliau, pragmatiškiau ir netgi logiškiau? šiaip ar taip, bet atskaitos taškas pasirinktas ne pats tinkamiausias. argi ne paradoksas – Dievo viešpatavimas prasideda tuo metu, kai suimamas toks didis Dievo žmogus? (Evangelijos pagal Luką autorius pastebi, kad žmonių lūkesčiai vis stiprėjo, ir daugelis jau buvo pradėję spėlioti, ar tik Jonas – ne laukiamas Mesijas).

pabandykim bent trumpam įsivaizduoti, kaip viskas būtų pakrypę, jeigu Jėzus iš Nazareto būtų nors šiek tiek palaukęs. kol aprims abiejų pusių – Jono šalininkų ir priešininkų – aistros…

įsivaizduoti pernelyg sunku, todėl pereisiu prie tikėjimo, nes šiuo atveju nepadės nei vaizduotė, nei analitinis ar strateginis mąstymas.

tikiu, kad Dievas yra aukščiau visokių aplinkybių ir galimybių. Dievui nėra nepalankaus meto. taip pat ir tam, kurį Dievas siuntė. todėl dar prieš du tūkstantmečius pasigirdo: ,,atėjo metas“, ,,Dievo karalystė čia pat“. jau atėjo. kad ir kas benutiktų.

kažkodėl nematyti? todėl, kad ji atpažįstama ne akimis, o širdimi. ir ne pagal ,,svorį“ pasaulio politiniame žemėlapyje, o iš teisumo, ramybės ir džiaugsmo Šventojoje Dvasioje (plg. Rom 14, 17). [apie teisumą, ramybę ir džiaugsmą, jei nepamiršiu, užsiminsiu ateityje, nes šias sąvokas kartais klaidingai suvokiam, ypač teisumą]

tik nemanyk, kad ji trumpam pasirodė Jėzaus dienomis ir vėl kažkur dingo. ir nemanyk, kad ji ateis, geriausiu atveju, tik tolimoje ateityje, kažkokią ypatingą dieną, ypatingą valandą, kai būsim jos verti ar bent jau geriau pasirengę…

matyt neatsitiktinai apaštalas Paulius dar anuomet Korinto krikščionims rašė: ,,Štai dabar palankus metas, štai dabar išganymo diena!“ (2 Kor 6, 2). ne po metų, netgi ne ryt, o dabar. nepražiopsok. ir nemanyk, kad laiko dar marios. juk laiko tu visiškai neturi (dažnai ir pats taip sakai), jį kasdien gauni lyg išmaldą. vis iš naujo. ryt, o juolab po metų, gali ir pritrūkti.

beje, tai galioja ne tik tikinčiam. ir ne tik vadinamam ,,dvasiniam“ gyvenimui. tai galioja kiekvienam. gyvenančiam dabar

mes galime, mes padarysime

“All this we can do. All this we will do.” nesu didelis prezidentų gerbėjas ir jų kalbų mėgėjas. net jeigu tos kalbos sakomos inauguracijos iškilmėse. manau, kad mes, žmonės pernelyg susireikšminam patys ir sureikšminam tuos, kuriems likimas ar kažkas kitas lėmė būti dėmesio centre, tuos, kurie reikiamu metu atsidūrė reikiamoj vietoj, arba tuos, kuriems, kaip įprasta sakyti, patikėtas valstybės ,,vairas“.

o vis dėlto B. H. Obamos kalba sudomino. ne tiek dėl to, kad 44-asis valstijų prezidentas, nors dar ne kažin ką tenuveikė, jau tituluojamas vilties prezidentu, kiek dėl dviejų trumpų, aukščiau pacituotų sakinių: ,,Mes visa tai galime. Mes visa tai padarysime“.

nors žodis ,,mes“, kaip teigia žinovai, mėgiamas įvairių manipuliatorių, nenorėčiau būti per daug įtarus ir matyti vilką ten, kur jo nėra ir negali būti. mano manymu, tas ,,mes“ prezidentams ir kitiems aukštiems valstybės veikėjams prideda šiek tiek kreditų – šiaip ar taip, bet jie gi galėtų imti ir ištarti ne ,,mes“, o ,,aš“. pavyzdžiui, ,,aš padarysiu“ arba ,,aš parodysiu“… vis dėlto Obama tavo inauguracinėje kalboje vartojo žodį ,,mes“, ir tas ,,mes“ apjungia ne tik juodaodžius, ne tik demokratus, bet ir žymiai daugiau.

o dabar apie du itin svarbius, o gal ir svarbiausius naujojo prezidento žodžius. pirmasis žodis – ,,galime“, antrasis – ,,padarysime“. amerikonai, sakoma, yra labai aktyvūs, iniciatyvūs ir apie save labai gerai, o kartais galbūt ir per daug gerai, manantys žmonės. vis dėlto ir jiems greičiausiai ne prošal prisiminti, kad jie ne tik gali, bet ir padarys. jeigu ir ne viską, tai vis tiek nemažai.

vis dėlto manau, kad šie žodžiai ypač (kur kas labiau negu amerikonams) praverstų mums, lietuviams, linkusiems į savigailą, pasyvumą ir dažniausiai laukiantiems pagalbos ,,iš šalies“ – ar tai būtų B. H. Obama, ar V. Adamkus, ar koks A. Valinskas.

taigi, mes galime. ne tik galime, bet ir padarysime. nors mums kadaise ir buvo kalama į galvą, esą ,,partija yra liaudies (tiesa, ne bet kokios, o tarybinės) protas, garbė ir sąžinė“, o dabar žadama, kad mumis pasirūpins kažkokia abstrakti ,,valstybė“ arba jos ,,mesijai“ su stebuklingais, prisikėlimą jau dabar, o ne pasaulio pabaigoje, žadančiais receptais.

taigi, ne tik amerikiečiai tai gali – lygiai tą patį galim ir mes – juk turim tokias pačias dvi kojas ir rankas, tokią pačią galvą etc. žinoma, jei save laikysim nevykėliais, amerikonų, rusų ar dar kieno nors pastumdėliais, pėstininkais šachmatų lentoje, tol nieko ir negalėsim. o ką jau kalbėti apie tai, kad ir mes galim padaryti tą patį, ką ir jie. patys, savarankiškai, nelaukdami manos iš dangaus arba visų įmanomų lengvatų.

mes galime, nes esam homo sapiens, kas išvertus iš lotynų kalbos reiškia – ,,protingi žmonės“. protingi, tai yra, turintys savo galvą ir savo protą. mąstantys patys, o ne laukiantys ,,stebuklingų“ instrukcijų iš aukščiau, kuriose būtų aiškiai nurodyta, kaip ir ką reikia daryti … protingi žmonės, tai yra, sugebantys įveikti jų kelyje pasitaikančias kliūtis net jeigu jos ir viršytų mūsų fizines jėgas.

o tie, kurie skaito Bibliją – ne tik skaito, bet ir tiki, kad ji yra daugiau negu knyga – joje randa tokius žodžius: ,,Argi nežinote, kad jūs esate Dievo šventykla ir jumyse gyvena Dievo Dvasia?” (2Kor 3, 16). esam ne kažkokio aklo ir kurčio atsitiktinumo produktas, ne miniatiūrinės dulkelės beribės visatos gelmėse, o šventyklos. ir ne  kokios apgriuvusios, patręšusios, bet paties Dievo šventyklos. trumpai tariant, esam garbingi. tik bėda, kad patys tuo negalim patikėti, kad save nuvertinam ir savo daugiau negu karališką prigimtį parduodam už grašius…

,,mes visa tai padarysime“ kad ir kaip būtume bauginami krizės šmėkla, kad ir kokia ta mūsų šalelė būtų maža ne tik vadinamojo ,,didžiojo aštuoneto“, bet ir galingųjų korporacijų atžvilgiu.

tik ar mes, jei kas nors tai ir primintų, tuo patikėtume?

o štai čia galite dirstelėti į prezidento Obamos inauguracinę kalbą:

http://www.cnn.com/2009/POLITICS/01/20/obama.politics/index.html

beklausant Grebenščikovo 1

,,… aš norėjau būti kaip saulė, o tapau šešėliu ant sienos …“, – dainuoja Borisas Grebenščikovas.

buvo metas, kai tie, kuriems dabar apie keturiasdešimt, norėjom būti ne tik lakūnais, bet ir kosmonautais. buvo metas, kai norėjom pakeisti pasaulį ir būti geresni už savo tėvus. buvo metas, kai kažkam norėjom dovanoti jei ne dangų, tai bent pusę karalystės. buvo metas …

buvom maži ir į pasaulį žiūrėjom pro rožinius akinius… o kiek kvailiausių idėjų apninka paauglystėj, ar ne? buvom maištininkai, idealistai, svajokliai. trumpai tariant, buvom jauni ir kvaili. atėjo metas, ir suaugom.

atėjom į protą. jau senokai esam realistai. padarėm karjerą. o jei dar nesuspėjom – tebedarom. ir būti saule, anot Grebenščikovo, nė vienas nebenorim. nebeturim nei tokios lakios vaizduotės, nei laiko visokioms nesąmonėms…

dirstelėjau sau per petį – ant sienos didelis pilkas šešėlis. o gal tai – numarintų svajonių vėlės?

Я хотел быть как солнце, стал как тень на стене / И неотпетый мертвец сел на плечи ко мне …

ko ieškote? Jn 1, 35-39

“Kitą dieną tenai vėl stovėjo Jonas ir du jo mokiniai. Išvydęs ateinantį Jėzų, jis tarė: Štai Dievo Avinėlis! Išgirdę tuos žodžius, abu mokiniai nuėjo paskui Jėzų. O jis atsigręžė ir, pamatęs juos sekančius, paklausė: Ko ieškote? Jie atsakė: Rabi, kur gyveni? Jis tarė: Ateikite ir pamatysite.” (Jn 1, 35-39)

Abu Jono mokiniai – tie, kurie iš Jono Krikštytojo jau buvo girdėję apie ateisiantį Mesiją – nuėjo paskui Jėzų. Anuomet paskui jį sekė tik saujelė žmonių, o šiandien pasaulyje priskaičiuojamas milijardas, o gal ir daugiau, krikščionių, besivadinančių katalikais, pravoslavais, liuteronais, reformatais, baptistais, laisvaisiais krikščionimis … etc.

Tik ar visi krikščionys eina “paskui Jėzų”? Ar eiti paskui Jėzų yra t. p., kas būti krikštytu, “privestu” pirmosios Komunijos, konfirmuotu, susituokusiu bažnyčioje, laikytis iš senelių paveldėtų religinių tradicijų? Dar daugiau – ar eiti paskui Jėzų yra t.p., kas pasninkauti, švęsti sekmadienį, lankyti bažnyčią, o gal net ir tapti kunigu ar vienuoliu?

Atsigręžęs į (kol kas) Jono mokinius, Jėzus uždavė esminį klausimą: “Ko ieškote?” Šis klausimas skirtas ne tik jiems. Jis skirtas kiekvienam krikščioniui. Ko tu iš tikrųjų ieškai? Ne tik bažnyčioje (vargonų muzikos? dvasingos aplinkos? padorios publikos?). Ko ieškai gyvenime? Dar daugiau – ko ieškai Dangaus karalystėje?

“Jei kas nori eiti paskui mane, teišsižada pats savęs, tepasiima savo kryžių ir teseka manimi…” (Mt 16, 24). Ar iš tikrųjų pasaulyje yra milijardas krikščionių – žmonių, einančių paskui Jėzų?