Trys sekundės dangaus

“Neperskaitytos knygos traukia mane iš mano ramybės, tveria kelius nugarėlėm, akyse stojasi piestu įšilę jų šriftai … Neperskaitytos knygos stabteli šalia mano karsto…” (K. Navakas. Stalo sidabras)

net pašiurpau – o jei ir man taip nutiks?    jei knygos ims ir man drumsti ramybę, pastos kelią etc?    tiesą sakant, kažkas panašaus ir nutiko – ko jau ko, bet ramybės tikrai nedavė.   pyko, kad visus metus jų neskaičiau.    tai kas, kad pavartydavau tai vieną, tai kitą – pavartydavau, paskaitinėdavau (būtent, tik paskaitinėdavau, bet neskaitydavau) ir nieko daugiau.   sakiau, kad neturiu laiko, bet jos tarytum negirdėjo – augo, dauginosi, o galiausiai stojo piestu į kelių metrų eilę…

dabar skaitau.    eina jau ketvirtas mėnuo.    kartais tik perskaitau, o kartais mėgaujuosi ir jaučiu, kaip atsigauna dūšia.    ypač jei nusišypso sėkmė, ir atrandu ką nors tokio, kas buvo verta ne vienos ir ne kelių valandų, o daugiau.

prieš kokią savaitę baigiau skaityti Sigito Parulskio “Trys sekundės dangaus”.   tą, kuriai tinka dabar populiari klišė: “prieštaringai vertinama(-as)”.      ne tik skaičiau, bet ir nusirašinėjau kai kurias mintis – tas, kurios “užkabina” – gal kada pravers, gal vėl norėsiu perskaityti, gal po metų kitų jos skambės jau kitaip.

pirmiausia norėčiau įspėti, kad kai kurios mintys, “ištrauktos” iš konteksto gali ne tik šokiruoti (tiesą sakant, šokiruoja jos ir kontekste), bet ir būti klaidingai interpretuotos, todėl patarčiau perskaityti visą knygą, nuo pradžios iki pabaigos.    jei tokios galimybės neturėsite, tai bent jau nepatingėkite ir nepagailėkite nors poros minučių – susiraskite internete bent trumpą minėtos knygos aprašymą, o gal ir kokią recenziją, tiesa, jai prireiktų gal ir kokių penkių minučių…    trumpą aprašymą galima rasti knygą išleidusios leidyklos “Baltos lankos” internetinėje svetainėje: http://www.baltoslankos.lt/index.php?productID=157

beje, knygą “Trys sekundės dangaus” derėtų skaityti tik suaugusiems.   ne vien dėl joje pasitaikančių erotinių scenų, keiksmažodžių ir vulgarybių, bet ir dėl to, kad jai suprasti reikia ne tik mokėti skaityti lietuviškai

[knyga lietuviškai išleista 3 kartus ir skirtingais viršeliais, aš skaičiau tokiu viršeliu]

taigi cituoju:

Gydytojai sako, jog tai kartų problema. Vienos kartos žiūrėdamos į jūrą mato Dievą, kitos girdi simfoninę muziką, Bacho fugas, dar kitos regi moterį, Afroditę, begalybę, amžinybę, nirvaną ir kitokį poetinį šlamštą. Karta, į šį pasaulį išstumta apytikriai septintajame dešimtmetyje, nors laikas ir neturi ypatingos reikšmės, nemato nė velnio. Aš priklausau šiai kartai, kuri neturi jokių ypatingų požymių, kartai, kuri beveik be savybių… Mane domina karta, kuri beveik neturi ,,savo“ muzikos, savo stabų, jokio supratimo apie tėvynę, istoriją, meilę, pinigus, šeimą, atsakomybę… Vienintelė šios kartos filosofija – filosofijos neturėjimas arba vengimas ją turėti, ir šį teorinį vakuumą praktiniu lygmeniu užpildė alkoholis, bet kartu tai karta, kuri neišmoko gerti, neišmoko dulkintis, valgyti, kaupti – tai yra neišmoko mėgautis malonumais. Net ir turtingi, sukūrę sėkmingas šeimas ir klestinčius verslus šios kartos atstovai, žiūrėdami į jūrą, nemato nieko, išskyrus vandenį. Jie paprasčiausiai nemoka džiaugtis. Tai pagrindinis, lemiamas kartos požymis. … Tiesą sakant, man nusispjauti, kas yra mano karta, ir jokia sumauta jūra negali būti katalizatoriumi jai išryškinti. Bet aš tai prakeiktai kartai priklausau, ir niekas manęs negalėtų įtikinti, jog esu toks vienas, unikalus ir nepakartojamas. Priklausau labiausiai rusintai, labiausiai mulkintai, labiausiai ateizmu maitintai, naiviausiai ir kartu – niekuo netikinčiai kartai. Visos kartos mėgaujasi prarastosios statusu. Mano karta nebuvo prarastoji. Negalėtų ji vadintis ir bitnikais ar bent jau elementariausiais maištininkais. Ji tiesiog nesubrendusi, bailių ir prisitaikėlių tėvų išauginta karta, neišsipildžiusi, neįvykusi karta.  … Galima griebtis paguodos šiaudo, esą nesvarbu, ko nematai jūroje, svarbiausia, kas tuo metu dedasi tavo galvoje. Galvoje lygiai kaip ir jūroje –  tuščia, o jei kartais ir šmėsteli koks nors minties šešėlis palei horizontą, tai jis taip toli, kad net nematyti, jog jis juda.

Kiek sykių jau kartojau šį kvailą ,,niekada daugiau“, kiek sykių, puikiausiai žinodamas, kad meluoju susiriesdamas, bet sunkią valandą tai kažkodėl visuomet padeda. Beveik visuomet.

Taip puiku yra kaltinti ką nors dėl tave ištikusių nesėkmių. Nusispjauti man į posakį, kad laisvas žmogus, kai jį ištinka nesėkmė, nekaltina nieko, išskyrus save.

Taip uoliai mokiausi iš savo klaidų, kad klaidos mano gyvenime tapo ne išimtimi, o norma.

Gyvenimas demokratijoje negali žmogaus apsaugoti nuo jo gyvuliškos prigimties.

Kad ir koks žmogus būtų skeptikas ir cinikas, vis tiek jis turi kokių nors idiotiškiausių silpnybių, kurias įprasta vadinti viltimis arba svajonėmis. Žmogus mėgsta, kai jį kas nors apgaudinėja nerealiomis svajonėmis ir pažadais.

Visuomet, kai labai blogai, prisimeni Dievą. Kai labai gerai, irgi šūkauji, Dieve, kaip gera, bet tai tik lingvistinis pokštas, nieko bendra neturįs su šventąja šeimyna.

Galbūt aš laimingiausias pasaulyje žmogus, nes numirti nespėjus pajusti mirties baimės –  tai beveik tas pats, kaip nemirti niekados…

Mes nusipelnėme gyventi kiauliškai, nors kartais, kai nieko geresnio sau negali pasiūlyti.

Pakanka pakilti į dangų, kad įsitikintum, kokia beprasmiška žmogaus veikla ten, apačioje –  kelių, takelių, plentų raizginiai, gyvenviečių salelės, fabrikai, miestai, stadionai, bažnyčios, visa tai atrodo taip lėkšta ir nereikalinga, taip žemai, taip lėtai –  nekeista, kad paukščiai į mus visuomet žiūri ne tik su nuostaba, bet ir su panieka ir negailestingai dergia mums ant galvų.

Kuo įžūliau meluoji, tuo akivaizdesnė tampa tavo teisė ginti savo melą kaip ir kokią nors kitą vertybę pasaulyje, praradusiame hierarchiją. Žmonės nemėgsta tik tų melagių, kurie sugeba meluoti geriau už juos.

… viską noriu prisiminti, nes niekad nemaniau, kad gyvenime gali būti taip sunku, taip nepakeliama, taip beviltiškai neįmanoma niekur pasislėpti nuo savęs…

Kareivinėse išvietė –  viena švariausių vietų. Iš ryto kokį pusvalandį, kol visa kuopa išsimyža ir išsišika, ji būna viena šūdiniausių vietų pasaulyje, bet vėliau, kai visi iškeliauja pusryčiauti ir į pratybas –  ji tviska neįtikėtina švara. Keturios skylės, skirtos intymiesiems reikalams, keturi netaisyklingo, plačiojoje dalyje dailiai išlenkto, siauresniojoje bukai nukirsto ovalo formos lizdai, virš kurių kas rytą sustingsta kone šimtas užpakalių; retkarčiais virš jų sustingsta ir veidai, kurie taip pat kažkuo panašūs į užpakalius.

Be abejo, mums kur kas maloniau žiūrėti į savo mėšlą, nes jis yra kur kas žmogiškesnis, t.y. kur kas artimesnis nei svetimas, tačiau jeigu manysime, jog savo artimą reikia mylėti kaip save patį, gal net kiek ir labiau, tai ir artimo šūdas, priskretęs prie išvietės skylės krašto, bus jau ne toks pasibjaurėtinas. … Jeigu dar pagalvosime, kuo mūsų kūnai virs kada nors ten, po žemėmis, tai žmogšūdis pasidarys apskritai kone giminaitis, kuriam galima parašyti laišką ar net aplankyti…

… dembelis jau lyg ir ne kareivis. Jis jau patricijus, jis –  kilmingųjų luomo atstovas, o kilmingieji visuomet ėda kiek tik nori. Visais laikais, visose visuomenėse.

Tikriausiai mus gelbėjo tiktai bažnyčios …

… įslinkdavau į ateizmo muziejų, apžiūrinėdavau Dievo nebuvimo įrodymus, – nors ten buvo kur kas daugiau žmogaus tikėjimo įrodymų nei bet kur kitur…

Baimė –  pagrindinis kariuomenės ir bažnyčios įstatymas… O tai kur kas svarbiau nei tikėjimas.

… tu susipažįsti, ką reiškia būti beteisiam, ką reiškia būti pažemintam, ką reiškia alkis, skausmas, daug skausmo, gėdos ir nevilties. Ir nors pamažu imi atbukti, pamažu nebejauti nei skausmo, nei gėdos, tik nuolatinę baimę, tačiau gyvuliu pavirsti tau neleidžia tam tikri privalomi, galbūt labiau išoriniai kareivio buities atributai –  tu turi nuolatos kloti lovą, valytis batus, kas vakarą prisisiūti švarią apykaklę, valyti automatą, žygiuoti ir t.t. [apie pirmą etapą armijoje]

Keliauti mėgsta tie, kurie neturi fantazijos.

Šiurpu nuo apgaulingo, rėkiančių žmonių skleidžiamo ir neva visus vienijančio garso, šiurpų aplink save girdėti tiek beviltiškų balsų… vstavai, strana agromnaja, vstavai na smertnyj boj, rėkiame kaip gyvuliai, nes šakalams [karininkams] vis atrodo, kad per mažai garso, per mažai jėgos ir nuoširdumo, trūksta drausmės ir vienybės, bet jeigu tik ta strana agromnaja išgirstų šį baubimą, tikrai keltųsi ir bėgtų laukais.

Prasidėjus dainuojančiai revoliucijai vėl pamačiau minias baubiančių žmonių.  Vstavai, strana agromnaja, dainavo jie, nors ir kitokiais žodžiais. Ir visuomet būdavo žmonių, stovinčių atokiau, žmonių, kurių žvilgsnis toks, lyg jie žiūrėtų į jūrą. Mano kartos žmonės, besimėgaujantys savo minios baime, teise likti laiko ir istorijos nuošalėje, rūkyti ir godžiai tylėti –  savo mes jau išdainavome…

Mes seniai, mes pasenome kur kas labiau negu, nei įmano pasenti žmogus per porą metų. Bet mes ir suvaikėjome, nes per ilgai žaidėme karinius žaidimus. Žinome, kaip žudyti, nelabai nutuokiame, kaip gyventi…

Nėra sąvokos, kuri kariuomnenei būtų svetimesnė nei namai.