tarybų Lietuvos himnas, Haruki Murakami ir dansu dansu dansu
[taip atrodo antrasis knygos leidimas, pirmasis atrodė ne tik kitaip, bet ir geriau]
ar kada nors yra taip buvę, kad kažkur smegenų vingiuose imtų skambėti melodija?
ne, nebūtinai Bethoveno ar Oginskio. pavyzdžiui, kokia daina ar net bažnytinė giesmė.
nors ir nesilankai koncertuose, o bažnyčioje buvai tik per savo krikštą. tačiau svarbiausia – visiškai ne į temą. nei ji tau patinka, nei ką.
gal net nepameni, kada paskutinį kartą esi ją girdėjęs. ne mintyse, o realiai (kirčiuokime paskutinįjį skiemenį, tik jau užmiršau, kokiu kirčiu – riestiniu, kairiniu ar dešininiu).
man taip būna. skamba. ir ne taip jau retai.
kartais švelniai liūliuoja. tik saugokis, kad nesnūstelėtum. bent jau už vairo.
o kartais vožia per makaulę lyg žadintuvas. metalinis. nors gali būti, kad skardinis. nikeliuotas. bet toks rusiškas. ,,Slava“ (neturiu po ranka slaviškų raidžių, tai sulietuvinu).
kad ir dabar. tik ne ,,Geltona žalia raudona“, dėl kurios taip svaigsta dukra, netgi ne ,,Knockin’“ ir net ne alerginę nervų reakciją sukeliantis ,,šlageris“ iš nepriklausomos Lietuvos popmuzikos princų ar barbių programos, o tikras tarybų Lietuvos himnas.
būtent. taigi kad neklystu. dar iš mokyklos laikų pamenu. net su teksto nuotrupomis.
buvo įkaltas į galvą dar pradinėje klasėje taip, kad net dabar tebetrupa. nei iš šio, nei iš to. tik pamanyk.
ir preteksto jokio tam nedaviau. kas tiesa, tas tiesa – retsykiais leidžiu rusišką roką, bet kas čia tokio?
jau vien dėl to esu mongolas? žinoma, visko gali būti, niekas nuo to neapsaugotas – tautų kraustymaisi, barbarų ordos, visokios suirutės… juolab, kad vieno senelio, iš motinos pusės, pavardė beveik vokiška, o kito, iš tėvo, kone rusiška ir skamba labai kariškai. bet himnas skamba garsiau. ir niekaip negaliu nustelbti.
negelbėjo net ką tik per kabinetus perėjusi inventorizacija. vyliausi, užsuks, išblaškys mintis, išlaisvins nuo to sovietinio relikto…
porą trejetą minučių, o atrodė, kad ketvirtį amžinybės, ieškojau kompiuterio inventorinio numerio.
neradau.
paaiškėjo, kad ne ten ieškojau. ne ant kompiuterio, o ant monitoriaus. tiek metų žinau, kad tas, kur po stalu, yra kompiuteris, o tas, kur ant stalo – monitorius. ir kodėl jis pavadintas ,,Sampo“? turiu galvoj monitorių. juk su banku nieko bendra neturim – nei jis, nei aš. o kad ne ten ieškojau, tai nėr ko labai stebėtis – nešiojami kompiuteriai kalti.
ir nuo to pasiutusio himno neišsivadavau. niekad nemaniau, kad esu taip žemai puolęs. turbūt net degradavęs. ir dar turbūt vertas visuomenės pasmerkimo.
beje, prisiminiau, kaip devintoje ar dešimtoje klasėje linksniavom vienos klasiokės vardą ir kartkartėmis pavardę. nelaimėlė buvo pametusi komjaunimo bilietą. aišku, turėjom ne tik linksniuoti, bet dar ir pasmerkti. (tik po šiai dienai nesuprantu, ką: ją ar elgesį) matyt, nenuovokus esu. greičiausiai dėl to, kad augau nedemokratinėje aplinkoje…
gal dėl to ir himnas tebeskamba? nors ką tik švenčiau vasario 16-ąją. taip, iš didžiosios ,,V“ raidės. tik ant popieriaus, bet širdy.
ir man Lietuva patinka. ir aš labai nesigailiu, kad esu lietuvis.
nesu nelaimingas kaip sako Haruki Murakami herojus iš ,,Dansu dansu dansu“. beje, tai vienintelė patikusi jo knyga. gal dėl to, kad pirmoji. vėliau perskaičiau ,,Pasaulio galą“, vėliau, tiesa, praleisdamas ne tik sakinius, bet ir puslapius, skaičiau – jau ne perskaičiau, o tik skaičiau – ,,Avies medžioklę“, skaitinėjau ,,Norvegų girią“ ir kitas, kurios tik buvo išleistos lietuviškai, bet įspūdį padarė ir paliko(!) tik pirmoji. ypač tas posakis.
radau ir daugiau posakių. vien dėl jų šį japoną pusantrų metų laikiau mėgiamiausiu šiuolaikiniu rašytoju.
pvz, “… visi amžinai per daug užsiėmę. Per daug talentingųjų dienotvarkėje nė minutės laiko. Jie per daug susidomėję savimi, kad galvotų, kas teisinga.”
arba dar: “Praeitis kaupiasi, ateitis senka. Galimybių mažėja, savigrauža stiprėja.”
ir dar: “Šis pasaulis daug trapesnis, daug nepatvaresnis nei jį piešia mūsų viltys.”
dar? “Žvelgdamas į lietų, mąstau apie tai, ką reiškia priklausyti, būti kažkieno dalimi. Turėti kažką, kas tavęs verkia.”
dar: “… gyvename pažangioje kapitalistinėje visuomenėje. Vartojimas yra jos žaidimas, didžiausia vertybė. Politikai vadina tai “vartojimi ištobulinimu”. Aš vadinu šį žaidimą beprasmišku eikvojimu. Nuomonės skiriasi, bet jos nekeičia mūsų gyvenimo būdo.”
ir dar šiek tiek: “ Gėrio esama madingo ir nemadingo, kaip ir blogio… Toks jau šis pasaulis – filosofija ima vis labiau panašėti į verslo administravimą…”
užteks? “Štai jai trylika, ir viskas, netgi nelaimė, jai atrodė jei ne nuostabi, tai bent nauja…”
be abejo, tų frazių, kuriuos Murakami ištaria savo herojų lūpomis, yra gerokai daugiau negu aš dabar turiu laiko.
ir, žinoma, toji frazė – “nesu nelaimingas”
taigi, ir aš nesu nelaimingas. jokiu būdu. nors tas nelaimingas himnas ant nematomo ir dar suklerusio patefono vis sukasi…
jei nesiliaus, kreipsiuos į specialistus. gal kas žinot ”saugumo” numerį?
Komentarų dar nėra.
-
Archyvas
- Gruodis 2009 (1)
- Lapkritis 2009 (3)
- Rugsėjis 2009 (5)
- Rugpjūtis 2009 (1)
- Liepa 2009 (1)
- Birželis 2009 (8)
- Gegužė 2009 (1)
- Balandis 2009 (4)
- Vasaris 2009 (27)
- Sausis 2009 (29)
-
Kategorijos
-
RSS
Entries RSS
Komentarų RSS
