kelios foto

pro Jono Biliūno langą

buvodami Anykščiuose negalėjom neužsukti į J. Biliūno tėviškę, o rašytojo sodyboje negalėjau  atminimui “nepasiimti” vaizdo, kurį jis matydavo pro savo namelio langą.  žinoma, mėlyno laistytuvo Bilūnas nematė…

Liškiava. civiliazcijos grimasos

“Laikas nelaukia, laiką nuneš ateitis…” A.Mamontovas Vaikystės stogas (Saugok vaikystę)

kas juos visus išvijo į mišką? ir dar per tokią liūtį…

“Purpurinis vakaras” Anykščiuose

ir dar viena citata

“… neparašytos knygos yra geresnės už parašytas” (Gintaras Beresnevičius “Nuostabūs Tomo Vagabundo nuotykiai ir regėjimai”).

citatos autorius minėtame romane neparašytų knygų temai skiria 8 puslapius, trumpai atpasakodamas net jų siužetus. jei kam smalsu dirsčioti ne tik pro rakto skylutę, bet ir į neparašytas knygas, įsigykite/pasiskolinkite ją ir galėsite patenkinti savo smalsumą

A. Kamiu esė

šalin nesąmones! pats laikas rimtesniems įrašams!

vasarą skaičiau A. Kamiu esė (gal esių?) rinktinę, pirmą dalį (antra dalis lietuviškai dar neišleista, o prancūziškai nemoku nei mū, nei be).

prisirinkiojau man patikusių citatų, kuriomis galiu pasidalyti. žinoma, jos knygai neprilygs, bet jei norite susidaryti “bendrą vaizdą” – galite naudotis, gal rasit ką nors naudinga ir sau.

gero skaitymo!  daug tų citatų…

…skurdas niekad nebuvo man nelaimė: šviesa skleidė jame savo turtus. Net mano maištavimai buvo jos nutvieksti. Beveik visuomet – manau galįs teigti tai negudraudamas – aš maištavau visų labui, norėdamas, kad visų gyvenimas būtų pakylėtas į šviesą. … Kad įveikčiau įgimtą sielos abejingumą, buvau įkurdintas pusiaukelėje tarp skurdo ir saulės. Skurdas sutrukdė man patikėti, kad viskas gerai po saule ir istorijoje; saulė išmokė mane suprasti, kad istorija –  dar ne viskas.

…naiviai stojau ant siūbuojančio lyno, kuriuo vargais negalais judu į priekį, nebūdamas tikras, kad pasieksiu tikslą.

Manau, jog, sykį susipažinęs su su pramoniniais priemiesčiais, jautiesi visiems laikams susiteršęs ir atsakingas už jų egzistavimą.

Kartais sutinku žmonių, aptekusių turtais, kuriuos net sunkiai įsivaizduoju. Tačiau man reikia daug pastangų suprasti, jog galima tų turtų pavydėti.

Teisybė, susigalvojau maksimą: ,,Savo principus reikia taikyti dideliems dalykams, mažiems pakanka gailestingumo.“ Deja! Maksimos kuriamos prigimties plyšiams užkamšyti.

Taigi skurdas, kurį gavau patirti, išmokė mane ne pagiežos, o priešingai, savotiškos ištikimybės ir nebylaus atkaklumo. Ir jeigu kartais tai užmiršdavau, kaltas dėl to tik aš ir mano ydos, o ne pasaulis, kuriame gimiau.

Širdies gilumoje lenkiuosi tik prieš patį skurdžiausią gyvenimą arba didžiuosius dvasios žygius. Tarp tų dviejų polių šiandien atsidūrė tik juoką kelianti visuomenė.

…vienatvė sujungia tuos, kuriuos išskiria visuomenė.

Jeigu egzistuoja vienatvė, – o aš to nežinau, – galima būtų, pasitaikius progai, pasvajoti apie ją kaip apie rojų. Retkarčiais aš apie jį svajoju, kaip ir visi. Tačiau du ramūs angelai visuomet draudė man į jį įžengti: vienas draugo veidu, kitas – priešo.

Be abejo, aš niekad nesakiau esąs teisingas. Tik kartais man išsprūsdavo, kad reikėtų stengtis tokiam būti ir kad tai – vargas ir nelaimė. Tik ar skirtumas toks jau didelis? Ir ar iš tikrųjų apie teisingumą gali pamokslauti tas, kuris nesugeba įdiegti teisingumo savo gyvenime?

Paprasčiausiai tądien, kai nusistovės pusiausvyra tarp to, kas aš esu, ir to, ką sakau, galbūt tądien, – vos išdrįstu šitai rašyti, – man pavyks sukurti kūrinį, apie kurį svajoju.

Dažnai pačias brangiausias paslaptis išduodame per neapdairumą ir chaotiškumą, išduodame jas ir tada, kai mėginame pridengti pernelyg įmantriu apdaru.

…žmogaus kūryba tėra ilgas ėjimas meno vingiais, ieškant dviejų ar trijų paprastų, bet didžių įvaizdžių, prie kurių pirmąsyk atsiveria širdis. Gal todėl po dvidešimties metų darbo, regėdamas jo vaisius, tebegyvenu mintimi, kad dar nė nepradėjau kurti.

Jis buvo tos nuomonės, kad geriau vis dėlto likti našta kitiems negu numirti. Bet tie jo žodžiai liudijo tik viena: matyt, jis niekam nebuvo našta.

Jeigu tiesa, kad vieninteliai rojai –  tie, kuriuos prarandame, aš žinau, kaip pavadinti tą švelnų ir nežmonišką jausmą, kuris užvaldė mane šiandieną. Emigrantas sugrįžta į tėvynę. O aš leidžiuosi į prisiminimus. … Nenoriu kartoti žodžių apie laimę. Viskas daug paprasčiau ir daug lengviau.

Kai viskas baigta, gyvenimo troškulys nurimsta. Gal tai ir vadinama laime? Rikiuodami tuos prisiminimus, viską apvelkam vienodu kukliu rūbu, ir mirtis mums atrodo kaip kukli dekoracija scenos gilumoje. Mes grįžtame prie savęs. Pajuntame savo sielvartą ir dar labiau jį pamilstame. Taip, tikriausiai tasai graudus mūsų nelaimės pajautimas ir yra laimė.

Skurde esama vienatvės, tačiau tokioje vienatvėje viskas įgauna savo vertę. Pasiekus tam tikrą turtingumo laipsnį, net dangus ir žvaigždėta naktis atrodo kaip įprastinės gėrybės. Tačiau ties apatine šios skalės padala dangus atgauna visą savo prasmę: neįkainojamą palaimą. Vasaros naktys, slėpiniai su mirksinčiomis žvaigždėmis! Vaikui už nugaros driekėsi dvokiantis koridorius, o sulūžusi kėdutė po juo įlinkdavo. Bet pakėlęs akis jis gerte gerdavo tyrą naktį. Kartais pravažiuodavo tramvajus, erdvus ir greitas. Ties gatvės kampu niūniuodavo girtuoklis, tačiau jam nepavykdavo sudrumsti tylos.

Pasiekus tam tikrą skurdo ribą, viskas nebeveda į nieką, nei viltis, nei neviltis nebeatrodo  pagrįstos, ir visas gyvenimas sutelpa į vieną įvaizdį.

Taip, viskas paprasta. Žmonės patys viską sukomplikuoja. Tegu mums neseka pasakų. Tegu apie nuteistą myriop nesako: ,,Jis sumokės skolą visuomenei“, tegu sako: ,,Jam nukirs galvą“. Rodos, smulkmena. Tačiau šioks toks skirtumas yra. Be to, kai kurie žmonės linkę žiūrėti savo likimui į akis.

Alžyro priemiestyje yra nedidukės kapinaitės su juodais geležies vartais. Jei eisi iki galo, rasi slėnį, o už jo –  įlanką. Gali užsisvajoti priešais šitą gamtos dovaną, alsuojančią drauge su jūra. Tačiau, pasukęs atgal, ant apleisto kapo pamatysi plokštę su užrašu: ,,Amžinai liūdime“. Laimė, yra idealistų, kurie sustato daiktus į vietas.

… už kelione tenka sumokėti baime. Ji sulaužo mumyse savotišką dekorą. Nebegali savęs ilgiau apgaudinėti –  dangstytis darbo valandomis, prieš kurias taip karštai protestuojame ir kurios taip patikimai gelbsti mus nuo kančios būti vieniems. … Kelionėje prarandame tą priebėgą. Toli nuo artimųjų, nuo gimtosios kalbos, netekę visų pasparų, be kaukių (nežinai, koks tramvajų grafikas, ir panašiai), mes visut visutėliai išplaukiame į savo pačių paviršių. Bet sykiu, jausdami pasiligojus sielą, į kiekvieną būtybę, kiekvieną daiktą žiūrime kaip į stebuklą.

Gyvenimas trumpas, ir prarasti laiką –  nuodėmė. Sako, aš veiklus. Bet būti veikliam –  irgi reiškia prarasti laiką tiek, kiek prarandi pats save.

…svarbiausia būti žmoniškam ir paprastam. Ne, svarbiausia, būti tikram, o į šią sąvoką įeina ir žmoniškumas, ir paprastumas. … Dabar trokštu ne būti laimingas, o tik sąmoningas.

Esu susijęs su pasauliu visais savo veiksmais, su žmonėmis –  visu savo gailesčiu ir dėkingumu. Nenoriu rinktis gerąją ar išvirkščiąją pasaulio pusę, man nepatinka, kai renkamasi.

Ji merdėjo, ir jos duktė aprengė ją įkapėmis dar gyvą. Be abejo, kol galūnės dar nesustingusios, tai padaryti lengviau. Ir vis dėlto reikia tik stebėtis, tarp kokių skubančių žmonių mes gyvename.

Yra vietų, kur protas miršta, kad gimtų tiesa, kuri yra proto paneigimas.

Žmogus gyvena su keliomis įprastinėmis idėjomis. Dviem arba trim. Netikėtai susidūrus su kitais pasauliais arba žmonėmis, jos gludinamos, keičiamos. Prireikia dešimties metų, kad turėtum tikrai savo idėją, –  tokią, apie kurią galėtum kalbėti…

Tikriausiai tai ir yra jaunystė, toji žiauri akistata su mirtimi, ta fiziška saulę mylinčio gyvulio baimė. … Jie susigrąžina jaunystę, bet tik apglėbę mirtį.

Mane visuomet stebina, kad taip puikiai mokėdami samprotauti apie kitus dalykus, be galo skurdžiai mąstome apie savo mirtį. Ji –  arba gėris, arba blogis. Aš jos bijausi arba šaukiuosi (tegu jie kalba ką nori). Bet šitai vėlgi įrodo, kad visa, kas paprasta, pranoksta mūsų supratimą. … Mes nemokame samprotauti apie mirtį ir apie spalvas.

Jaunystėje žmonės čia gyvena gyvenimą, atitinkantį jų grožį. O paskui pradedama leistis žemyn, ir galiausiai ateina užmarštis. Jie statė ant kortos kūną, žinodami, kad praloš. … Tačiau praradusiems jaunystę nėra už ko kabintis, nėra ir vietos, kur melancholija galėtų pasislėpti nuo savęs pačios.

…esama kūno sistematikos, kuri veikia taip pat erzinamai kaip ir dvasios sistematika.

Galimas daiktas, jaunystės požymis yra nuostabus polinkis į lengvą laimę. Tačiau pirmiausia tai skubėjimas gyventi, kuris ribojasi su švaistumu.

Esama tautų, gimusių būti išdidžiomis ir gyventi.

Priešingybė civilizuotai tautai –  tauta kūrėja.

Visa tai, kas įkvepia gyventi, sykiu padidina gyvenimo absurdiškumą.

…tik vienas dalykas tragiškesnis už kentėjimą, – laimingo žmogaus gyvenimas. Bet gal tai ir didesnio gyvenimo kelias, nes jame išmokstama nesukčiauti.

Kad suprastum pasaulį, kartais reikia nuo jo nusigręžti; kad būtum naudingas žmonėms – kurį laiką nuo jų atsiriboti.

,,Ar žinote, – pasakė Napoleonas Fontanesui, – kuo aš pasaulyje labiausiai žaviuosi? Tuo, kad jėga bejėgė ką nors sukurti. Pasaulyje tėra dvi galios: kardas ir dvasia. Ilgainiui dvasia visada nugali kardą“. … Bet tai, kas prieš šimtą metų buvo teisybė, šiandien jau nebėra visiška teisybė kalbant apie kardą. Užkariautojai padarė pažangą, ir niauri bedvasių vietų tyla metų metams įsigalėjo sudarkytoje Europoje… Dvasia prarado tą karališką savikliovą, kurią jai buvo pripažinęs užkariautojas, dabar ji alina save prakeikdama jėgą, nes nemoka jos pažaboti.

Aš nepakankamai tikiu protu, kad pasikliaučiau pažanga ar kokia nors istorijos filosofija.

Mes nepranokome savo egzistencijos, bet geriau ją suvokiame.

Mūsų žmogiškoji užduotis – rasti tas kelias formules, kurios numalšintų begalinį laisvų sielų nerimą. Mes privalome vėl susisiūti tai, kad sudraskyta, sugrąžinti įmanomą teisingumą taip akivaizdžiai neteisingam pasauliui, prasmingą laimę amžiaus negandoms apnuodytoms tautoms. Žinoma, tai antžmogiškas darbas, bet juk antžmogiškais ir vadinami darbai, kurie reikalauja iš žmogaus tik ilgalaikių pastangų, ir daugiau nieko.

Tad žinokime, ko norime, tvirtai laikykimės dvasios, net jeigu jėga, tikėdamasi mus sugundyti, apsimeta kokia idėja ar gerove. Svarbiausia nepulti į neviltį. Neklausykime per daug tų, kurie šaukia apie pasaulio pabaigą. Civilizacija nemiršta taip lengvai, ir net jei šis pasaulis turėtų žlugti, tai tiktai po kitų. Teisybė, kad mes gyvename tragiškoje epochoje. Bet pernelyg daug žmonių painioja tragiškumą su neviltimi. ,,Tragiškumas, – yra pasakęs Laurence’as, – turėtų būti nelyginant stiprus spyris nelaimei.“ Tai sveika ir tuoj pat taikytina mintis. Šiandien daugybė dalykų verti to spyrio.

… norint išgelbėti dvasią, reikia nepaisyti graudulingų jos ypatumų, o didinti jos jėgą ir kerus. Mūsų pasaulis apnuodytas nelaimėmis ir, rodos, jam patinka tokiam būti. Jis visiškai pasidavė tam blogiui, kurį Nietzsche pavadino sunkumo dvasia. Nepadėkime jam. Nėra ko verkšlenti dėl dvasios, reikia dirbti jos labui.

Bet kurgi tos užkariautojiškos dvasios stiprybės? T. p. Nietzsche išvardijo jas kaip kaip mirtinus sunkumo dvasios priešus. Pasak jo, tai – charakterio tvirtumas, skonis, ,,pasaulis“, klasikinė laimė, atkaklus išdidumas, šaltas išminčiaus santūrumas, . Šitos savybės dabar kaip niekad būtinos, ir kiekvienas gali pasirinkti tą, kuri jam tinka. Imdamiesi tokio milžiniško darbo, neužmirškime bent jau charakterio tvirtumo. Kalbu ne apie tą charakterio tvirtumą, kuris rinkimų estradose pasireiškia antakių raukymu bei grasinimais. Kalbu apie tą, kuris savo baltumu ir syvais atlaiko visus jūros vėjus. Tai jis subrandins vaisių per pasaulio žiemą.

Mūsų dienų žmogus tikrai yra iš tų, kurie kenčia milžiniškais būriais ankštame šios žemės paviršiuje, tai žmogus, iš kurio atimta ugnis ir maistas, laisvė jam tik prabanga, kurios galima palūkėti; reikia tik kad jis dar truputį pakentėtų ir kad laisvė bei paskutiniai jos liudytojai dar kiek labiau nunkytų…

Istorija – nederlinga žemė, joje viržiai neauga. Ir vis dėlto nūdienos žmogus pasirinko istoriją, jis negalėjo ir neprivalėjo nuo jos nusigręžti. Tačiau, užuot privertęs ją tarnauti sau, kas dieną jis vis labiau sutinka būti jos vergu.

Mitai neturi savo atskiro gyvenimo. Jie laukia, kad mes juos įkūnytume.

Kartais suabejoju, ar bus leista išgelbėti mūsų laikų žmogų. Tačiau dar galima išgelbėti to žmogaus vaikus, jū kūną ir sielą. Galima jiems pasiūlyti laimės ir grožio galimybes.

Grandinėmis sukaustytas didvyris [Prometėjas], dievų trankomas žaibais ir griausmais, išsaugo tą ramų tikėjimą žmogumi. Todėl jis ir yra tvirtesnis už savo uolą ir kantresnis už savo erelį. Tas ištvermingas atkaklumas mums kur kas prasmingesnis nei maištas prieš dievus.  Ir nuostabi ta valia nieko neatskirti ir nieko neatmesti, kuri visuomet sutaikydavo ir vėl sutaikys kenčiančią žmogaus širdį su pasaulio pavasariu.

Mes ištrėmėme grožį, o graikai ėmėsi ginklo jam apginti. Tai pirmasis skirtumas, tačiau jis turi gilias šaknis. Graikų mintis visuomet tarsi mūrų apsitverdavo ribos samprata. Ji nieko nestūmė į kraštutinumus, nei to, kas šventa, nei proto… Mūsų Europa, užsimojusi užkariauti visumą, priešingai, yra nesaikingumo duktė. Ji neigia grožį, kaip neigia viską, ko nenori kelti į aukštybes. O į aukštybes, tegu ir įvairiais būdais, ji kelia tik vieną dalyką – būsimąją proto viešpatiją. Pasinėrusi į beprotybę, ji stumia tolyn amžinąsias ribas, ir tą akimirką tamsiosios erinijos užpuola ją ir sudrasko. Nemesidė, ne keršto, o saiko deivė, budi. Visi, peržengę tą ribą, būna negailestingai jos nubausti.

Nežabotoje savo beprotybėje ilgimės pusiausvyros, kurią palikome kažkur toli toli ir kurią naiviai tikimės atgauti baigę klysti.

…perkėlėme ribas, pažabojome dangų ir žemę. Mūsų protas nušlavė viską. Galiausiai, likę vieni, įsiviešpatavome dykumoje. … Mes nusigręžiame nuo nuo gamtos, gėdijamės grožio. Niekingos mūsų tragedijos atsiduoda rašomuoju stalu, o kraujas, kuriuo jos srūva, – tiršto rašalo spalvos.

Dievui mirus lieka tik istorija ir galia. Jau ilgą laiką mūsų filosofai siekė vieno: pakeisti žmogiškosios prigimties sąvoką situacijos sąvoka, o sąmonės harmoniją – padriku atsitiktiniu polėkiu arba negailestinga proto raida. Graikai sutramdydavo valią proto gnybtais, o mes galiausiai įspraudėme valios polėkį į proto gelmes, ir taip jis tapo pragaištingas. Vertybės graikams buvo pirmesnės už bet kokį veiksmą ir griežtai žymėdavo jo ribas. Šiuolaikinė filosofija savo vertybes nukelia į veiksmo pabaigą. Jos ne yra, o tampa, ir mes pažinsime jas, jų visumą, tik istorijai pasibaigus. … Nesakingumas, pasak Heraklito, – tai gaisras. Gaisras plečiasi, Nietzsche  jau pranoktas. Europa filosofuoja nebe kūjo dūžiais, o patrankų salvėmis.

Tačiau gamta lieka kur buvusi. Savo ramiu dangumi ir savo protingumu ji atsveria žmonių beprotybę.

Uliksui pas Kalipsę duota rinktis nemirtingumą arba tėvynės žemę. Jis pasirenka žemę ir drauge su ja – mirtį. Toks paprastas didingumas šiandien mums svetimas. Kai kas pasakys, kad mums stinga nuolankumo. Tačiau, viską aprėpus, šitas žodis pasirodo esąs dviprasmiškas. Kaip ir tiems Dostojevskio juokdariams, kurie nesiliauja gyręsi, siekia žvaigždžių ir galiausiai viešai apnuogina savo gėdą, mums stinga tik žmogiško išdidumo, kuris reiškia ištikimybę savo riboms, įžvalgią savo lemties meilę.

Joks žmogus negali pasakyti, kas jis yra. Bet kartais gali pasakyti, kas jis nėra.

Vyras, jeigu galima tikėti vieno mano draugo žodžiais, visuomet turi du charakterius: savąjį ir tą, kurį jam suteikia žmona.

Dažniausiai rašytojas rašo tam, kad būtų skaitomas (žavėkimės tais, kurie tvirtina atvirkščiai, bet netikėkime jais). Bet mūsų visuomenėje jis kaskart vis dažniau rašo tam, kad būtų pripažintas visiems laikams, o tai reiškia, kad jis nebus skaitomas.

Tebūnie pagarbinta visuomenė, kuri tomis savo liaupsėmis kasdien taip pigiai mums paaiškina, kad didžios asmenybės, kurias ji sveikina, yra niekas.

Žmogaus kūriniai dažnai atspindi jo ilgesio arba pagundų istoriją ir beveik niekada nepasakoja jo paties istorijos, ypač tuomet, kai pretenduoja į autobiografinius. Joks žmogus niekada nėra išdrįsęs nupiešti savęs tokio, koks jis yra.

Neviltis yra tyli. Pati tyla, beje, turi prasmę, jeigu kalba akys. Tikroji neviltis yra agonija, kapas arba bedugnė. … Nevilties literatūra yra terminologinis prieštaravimas.

Pačiose mūsų nihilizmo gelmėse aš tik ieškojau pagrindo jam įveikti. … Eschilas dažnai aukština neviltį, bet vis dėlto skleidžia spindulius ir šildo. Jo pasaulio centre randame ne skurdžią beprasmybę, o mįslę, kitaip tariant, prasmę, kurią sunku iššifruoti, nes ji akina.

Kad ir kokia niūri mano kūryba, jos gelmėje spindi negęstanti saulė, toji pati, kuri šiandieną šaukte šaukia per lygumas ir kalvas.

Kas nori tarnauti grožiui, nušalindamas teisingumą, netarnauja niekam, net sau pačiam, ir galiausiai pradeda dvigubai tarnauti neteisybei.

Ateina diena, kai žmogus sustabarėja, ir niekas jo jau nebestebina, viskas jau žinoma, gyvenimas slenka viską kartojant iš naujo. Tai tremties, išsekusios gyvybės, mirusių sielų metas. Kad vėl atgytum, reikia malonės, savimiršos arba tėvynės.

godos (2)

skraidyti niekada nemėgau

tačiau nuo pat mažens patinka aukštis

todėl seniai svajojau lipti į balkoną, ten, kur vargonai

ir giedoti chore tartum paukštis skardžiabalsis

deja, neturi ant manęs akies klebonas

tas pats, kuris nuo vakar tapo monsinjoru

nes buvo didis aktyvistas

subūrė ledo ritulio komandą, styginių kvartetą

merginų go-go grupę ir vaikų duetą

todėl bažnyčia baisiai nusivylęs

trenkiau durim ir išėjau į naktį

kur švietė pilnatis nebyliai

ilgai blaškiausi gatvėmis, laukais ir paupiais

kol po ilgų klajonių ir dvejonių aš savo laimę sutikau

dabar jaučiuos gerai, esu laimingas

[godose minimi asmenys išgalvoti, todėl analogijų su realiais žmonėmis ir įvykiais nederėtų ieškoti; aut. past.]

godos (1)

kadangi daktarai liepė saugot akis, sielvartui numalšinti griebiausi poezijos, nes galvoj nieko daugiau nepasitaikė.   taip gimė godos.

du tūkstančiai dvyliktų metų dvylikto mėnesio dvyliktą dieną

iš lovos ir vėl išlipau ne ta koja

kavos neišgėriau

(arbatos nemėgstu)

dainų apie meilę klausyt nenorėjau – jos šiurpina sielą

lyg Kranacho drobėj tapyti vaizdai

apie velnius ir pragaro sierą

aš retsykiais būnu jautrus, o kartais galbūt net naivokas

šiek tiek ciniškas ir vulgarus, o pavalgęs – tingus

galbūt tai dėl to hegzametru aš po šiai dienai rašyt neišmokau

vaikystė, lyg sprinteris made in Jamaica

arba diskas Aleknos, nuskriejo pro šalį

bandžiau pasivyt ją, bet šaukštai senokai po pietų

kažkas kitas nugvelbė mano medalį

(tai kas, kad ne aukso)

palikęs tik sūkurius dulkių ir savo varžovus ant ledo

kurie be pačiūžų tik virsta ant šono

ir nė metro pačiuožti negali

kadaise vaiku būt ir žaist su draugais aš nemėgau

(psichologė sakė, kad tai negerai)

prašiau, kad priimtų į darbą iškart, po lopšelio-darželio

net savo cv nunešęs buvau į mėsos kombinatą

bet šefo tą dieną nebuvo, o jo sekretorė – blondinė tikra

žadėjo jam perduoti mano raštelį, deja

matyt, kad pamiršo

tai per ją, nesulaukęs skambučio

pravėriau mokyklos duris, kurias uždariau tik praėjus vienuolikai metų*

paskui institutą baigiau, ir darbą padorų gavau, ir net komunalinį butą

penkiasdešimt penkių kablelis penkių kv. su balkonu į rytus

*anuomet vidurinėje būdavo vienuolika klasių, bet mes dėl to nebuvom kvailesni

bus daugiau. apsišarvuokite kantrybe. reikia prisiminti, kaip įvykiai klostėsi toliau

foto

Strong instinct for survival
Romantically insane
Moving soft along the edge of time
Like a panther in the rain

Manipulated rebels
With a total disregard for the rules
When pride comes tumbling off the great white stallion
You move closer to the truth

And the search continues for the meaning
They build the cathedrals high
But we keep our weapons ready
Looming dark against the sky

They’re taking down the rain forest
Changing it to a room without a view
And the big trees fall like dominoes
And we move closer
The eagle watches from the mountain
As the warriors turn into fools
And the dice are thrown on sacred ground
And they move closer to the truth

And who’s gonna tell the children
How the rivers used to flow cystal blue
And we keep leaving scars on Mother Earth
And moving closer to the truth

(Closer to the truth. Tony Joe White)

apie Navako du lagaminus sniego

visai patiko man tie Kęstučio Navako du lagaminai sniego.  ne todėl, kad jų autorius tapo Nacionalinės premijos laureatu (į titulus, rinkdamasis knygas, nekreipiu jokio dėmesio), o todėl, kad gerai rašo.  man taip atrodo, perskaičius šią esė rinktinę

tie, kas neskaitėt, čionai galite rąsti citatų iš minėtos knygos

taigi

Vienas

Vienas –  tai labai autentiška, bet labai maža. Vienas būti žmogus neįpratęs, vienas gali būti tiktai tiltas ar delčia, žmogus čia neišvengiamai dairysis, kuisis ir depresuos.

Romantizmas – liga, klasicizmas – sveikata, sakė Goethe. Mes irgi, būdami vieni, manomės esą romantiški. Todėl nelabai norim pasveikti ir po klasicizmo kolonom mus pastatys tiktai karste.

… jau keletą metų liūdna man nebebūna, nors pats suprantu, kaip melodramiškai, surežisuotai tai skamba. … Gal kažką labai svarbaus esu praradęs, tapęs toks paviršutiniškas, kad liūdesys nebeprasimuša iš (toliau naudokimės štampų paslaugom) sielos gelmių? Gal socialiniai saitai ir kasdienybės automatiškumas ištrynė liūdesio programas iš mano vidinių diskų? Gal miriau?

Ir kur manoji vienatvė, su kuria liūdesys tiesiogiai siejasi? Gal ir ji kažkaip nelemtai išbluko, palikusi mane minios tankmėje? Gyvenimo nuėjus pusę kelio! Būtent čia žmogus turėtų susivokti esąs vienas.

Žmogus, norintis likti amžinau jaunas, turėtų išsaugoti ne savo garbanas ir ūsus, o savo vienatvę. Tokią, kokia ji būdavo prieš dvidešimtį metų, su desperatiškais bandymais keisti pasaulį…

Gero gyvenimo link

Prisimename kadaise manę, jog geras gyvenimas yra kažkur kitur. Esama šitaip tebemanančių. Jų lagaminai bei kuprinės nuolat sukrauti ir sąlygiškai didelę gyvenimo dalį jie praleidžia ore, kaip gervės. Jie nuolat kelyje, ištryptame pleistrais nulipdytom jų kojom.

Knygos irgi ne visada padeda ateiti į protą, kartais kaip tik iš jo išmuša.

Karlsonas, kuris gyvena ant stogo, vaikystėje buvo geriausias įrodymas, kad gyvenimas yra kitur. Kitoks. Kitiems. Ir nebūtinai ant stogo.

Kraujagyslių pančiai

Visada stebėdavausi kolegomis, kurie savo tekstuose keikiasi, bliuznija ar kaip kitaip šiurpina lietuvį kataliką. Ar jie visi našlaičiai? Kur jų tėviškė, troba gimtoji, tėvai, tetos, vaikystės kaimynai? Kaip jų močiutės cituoja jų knygas mezginių draugėms?

Žmonių nėra. Nors kartais būna

Rytas yra prievartas… saulė duria aštriuoju savo kampu tau į snapą, turi nubusti, sapnas dūžta, ir tu jau žvelgi į lubas, ant kurių nieko neparašyta.

Tuščia vieta

… baugus yra pasaulis, kuris netelpa po kokakolos kamšteliu.

Vis mažiau daiktų, kuriuos liečiu, ir mažiau minčių, kurias galvoju pirmą kartą.

Mano draugai pasijusdavo vieniši, ne dėl to, kad visi juos būtų apleidę, o dėl to, jog trumpam pabodo būti etaloniniais savimi.

Aš turėjau tave tau nežinant

Pakankamai šiame pasaulyje regėjau, sako mirštantysis. O girdėjo? Tikrai daugiau. Be nuostolio galėjo apkursti dar keturiasdešimtmečio krizės metu.

…pamilti literatūrą daug lengviau, nei pamilti gyvenimą

Nuskriausti vaiką

Kadais vaikas sirgo, viena tų, pirmiesiems ligos istorijos lapams būtinų ligų, kurios praeina, kambary tepalikę charakteringą košių bei prisvilusio pieno kvapą. Tada sėdėjome prie jo, buvome tylūs, tačiau dar tylesni atrodė vaiko daiktai. Kelioms dienoms buvo stabtelėję, sustingę, kaip termometro padalos. … Tąsyk žinojau, kad mano vaikas pasveiks, lengvai ir neišvengiamai. Nebeprisimins sirgęs, o jo daiktai vėl judės įprastom trajektorijom. Tačiau žinojau ir tai, jog jis mirs. Lengvai ar sunkiai, bet neišvengiamai. Kada nors, po daugybės metų, spėjęs pasveikti nuo daugybės gyvenimo karštligių ir pabendravęs su daugybe žmonių, kurių dabar dar apskritai nėra. Tuomet jis bus kitoks, bet aš nematau koks, aš matau, kad po daugybės metų mirs šitas šviesiaplaukis mano vaikas, pupos didumo. Tuomet jo daiktai sustos nebepajudinamai.

Net keista, kokia daugybė skirtingų žmonių telpa mumyse. Jei visi susėstų prie vieno stalo, tektų kalbėtis apie orą, nes pernelyg skirtingas būtų ne tik temų traktavimas, bet ir pačios temos. Oras, be abejo, vienodas net ir tada, kai skirtingas.

…mechanizmas žmogui apibūdinti yra ne sakinys, o romanas. Klinikiniais atvejais –  eilėraštis. Pasimetu susidūręs su trumpesnio pobūdžio tekstais, tarkim: ,,N. yra durnas“. Na, taip, kartais tai taikliai prismeigia tam tikrą čia ir dabar, tačiau tuomet ir požiūris į žmogų lieka adatos skylutės pločio. Ne, jei man kas nori ką pasakyti apie kitą žmogų, tegu skaito romaną. Ir to romano pradžioje stovės vaikas, ir lies jurginą, dviratį, šunį ar ką jis ten turėjęs. Ir kiekvieno to romano pabaigoje vaikas mirs.

Nejauku buvo stebėti tuntus klonuotų klerkų Penktojoje aveniu, atrodė, kad joks vaikas jų datų pradžioje nestovėjo, o jei ir stovėjo, jie seniai jį pasmaugė kaklaryšiais.

Tačiau kadais mane bardavo ir peikdavo už trūkumus, kurie vėliau subrendo ir tapo privalumais. Žinoma, kažkur vaikšto menkesnės sėkmės lydėti žmonės, kurių trūkumai tik fiksavosi, gilėjo ir dabar apie juos žino vargšė visuomenė.

Deja, žmonės labai linkę save kataloguoti. Vidinis Linnaeus čia kiekvienam išduoda vis po naują kortelę, su kuria puolama tapatintis.

Kada nors ir mano vaikas ilgam sukiš savo mašinėles į sandėliuko kertę, ir kompiuteris nešis jį vis toliau nuo neskaitmeninės (mano) šiandienos.

Juk rašymas yra vienas dalykų, galinčių atitolinti mirtį. Ir to, kuris rašo, ir to –  kuriam, ir – apie kurį. Neilgam, bet visiems laikams.

Kur mano šiukšlė?

Vaikai yra kažkokie nelabai žmonės, kaip grybai – nelabai augalai. … Vaikų logika ir nuolatinė pastanga įvardyti pasaulį nusipelno ne mažesnio dėmesio kaip D. Diderot raštai.

Fantazijos šalies konkistadorai [apie vaikus].

Molėtai ltd.

O sulaukus keturiasdešimties ir žodžiai ,,labai ilgai“ įgauna šiokią tokią prasmę.

Plastikiniai langai

Stereotipas kužda, kad daiktai būna pasyvūs, nepaslankūs ir žmogus yra jų viešpats. Nieko panašaus. Jie isteriškai mobilūs. Nemobiliausi yra mobilieji telefonai, kurie visada šalia jūsų nykščio. Visi kiti daiktai beveik patys vaikšto po namus, kol galiausiai nurimsta savo gulyklose, leisdami vaikščioti naujiems daiktams. Nauji daiktai paprastai išstumia senuosius iš ilgamečių lizdų…

Tiesą sakant, reikalingų daiktų mažėja. Metams bėgant, spintos pačios uždaro duris ir nuvažiuoja, kaip traukiniai. Tai keista, nes pačių daiktų daugėja, mažėja tik reikalingų.

Tai, jog sudvasinu savo namus, mane kažkodėl guodžia. Tuomet šalia prisėda įsivaizduotas naivusis filosofas, kalbantis man apie pasaulį kaip veidrodį. Neturintį, perimantį. Tuščiam pasaulis bus tuščias, turinčiam daug mirties pasaulis bus miręs. Juodam pasaulis bus juodas, o žydram – žydras.

Namai yra labai paprastas ir apčiuopiamas pasaulio mikromodelis. Jis rodo, kaip jūs pasielgtumėt ir su visu likusiu pasauliu, jei tik įgytumėt galių.

Nuo rankų tolstantys

Klavišai trina variantus, ranka tik nubraukia. Kartais rašteliuose nubraukti dalykai įdomesni už paliktus.

… rašiklio plastikas mažiau skiria širdį nuo širdies nei klaviatūros ir technologijos.

Gerai, kad Seneka laiškus Liucijui rašė ne sms’ais. Gerai, kad rankraštiniai tekstai kartais guli ant žemės ar nusileidžia iš dangaus. Juk ranka rašytam laiškui negalioja komandos delete ar erase. Taip įvyktų, tik jei juos pamestumėt.

Rašytojas ir alkoholis: kuris kurį?

Suprasti norisi, nes Europos kultūroje taip įprasta, be to, suvokti dalykai tampa savaip jaukūs. Suvokti dalykai kaip šunys – dantis parodo tik norėdami palaižyti rankas.

Kai įpranti prie visko prisitaikyti, pats tampi kažkokiu vos atskiriamu fonu, ir gyvenimas tave neša lyg troleibusas, kurio tarpinės stotelės nepritaikytos tau išlipti.

Rašytojo prigimtis dvilypė. Viena vertus, jam reikalinga vienatvė, vienatvėje jis pajunta pasaulį ir jį fiksuoja. Kita vertus, jis tos vienatvės bijo arba ištveria tik subalansuotomis porcijomis.

Alkoholis atskleidžia įgimtas savybes, kurios paprastai būna užgniaužtos slopinimo mechanizmų. 95-ais atvejais iš 100-to šios savybės – tai sąmojingumas, išmintingumas, užuojauta, draugiškumas ir meilė. Šiame pilkame ir nuobodžiame pasaulyje už jas tikrai verta pakelti taurę. Nick Brownlee ,,Alkoholis“. Tiesą sakant, skamba gal pernelyg patetiškai. Gatvės pilnos girtų debilų, matyt, priklausančių tiems 5-iems atvejams iš šimto, o ir tai jau yra per daug. Tačiau debilas visur debilas, o girtų debilų veikla dažniausiai brutali, tačiau lokali. Tuo tarpu blaivūs debilai neretai sugeba užimti aukštus postus ir jų darbai lemia daugybės žmonių gyvenimą.

Plungė, penktadienis, penkios

Yra tokių miestų, kurių tarsi nėra, kurie atsiranda tik mums į juos nuvažiavus.

Lietus niekad nelyja šiaip sau, jo paskirtis visuomet taikomoji.

Rašytojas ir/ar kvailys

Šiuolaikiniame pasaulyje kvailybė ir literatūra dažnai yra dvi seserys, ateinančios pailsėti ant to paties suoliuko.

Nuo kvailio iki herojaus – vienas žingsnis. Deja, tik Don Kichoto atveju.

Tačiau viskam yra ribos, net užribiams.

Coda

Mano gyvenimas pernelyg katalikiškas: virtęs dogmomis, apeigomis bei simboliais.

Vienas iš šventųjų islamo miestų –  Kairuanas. Jo senamiestyje –  Medinoje –  mes vieninteliai užsieniečiai. Kitatikiai. Plius keturiasdešimt du. Minus Dievas. Šis mestas kvėpuoja kita religija ir jo mistinė aura veik ranka paliečiama. Jaučiuosi kontrabanda į jį įnešęs Kristų. Nežinau, ar tai šventvagystė, tačiau tuo pačiu nešuosi Kafką bei Rilkę, juos irgi beveik galiu pasiekti ranka. Mano ranka įpratusi juos liesti.

Mano akis įpratusi slinkti kitu peizažu, kaip ir mano širdis. Mano širdis šiaurietiška ir mano pasakos Anderseno. Ar tai reiškia, jog turiu Tėvynę? Ne tą, kur mano pasas, o tą, kur mano širdis. Dažnai sutampa, bet ne visada.

dar kartą – Mamontovas

anąsyk svarstėm: ar yra kas nors, kas šiuo metu prilygtų Vytautui Kernagiui, su kurio dainomis užaugo ne tik jo karta?    ir nusprendėm: yra toks vienas – Andrius Mamontovas.    ne tik daininkas, ne tik aktorius, bet ir asmenybė – o tai svarbiausia

vis dėlto, A. Mamontovas -  daugiau negu tik mūsų kartos atstovas, daugiau negu tik tam tikros jos dalies – neformalų ar kaip kitaip bevadintume – “simbolis”.

vakar buvau jo koncerte (Kėdainiuose), “prigaudžiau” visokiausių vaizdų, bent keliais pasidalinsiu

gera buvo dvasia…

kas išdrįstu pasakyti, kad A. Mamontovas įdomus tik “pensininkams”, t.y. tiems, kam per 40?

Mamontovas yra Mamontovas, bet ir jam reikalingi bendraminčiai (o gal bendražygiai?)

A. Mamontovas ne tik dainuoja, bet ir kuria gerą aplinką

A. Mamontovą gal ir nesunku įsivaizduoti be A. Lukošiaus, tačiau be “Laužo šviesos” jis vargu ar įsivaizduojamas

dar viena frazė

Jei neskirsite visos energijos tam, kad gyventumėte, nesugebėsite tinkamai mirti. Haruki Murakami

Trys sekundės dangaus

“Neperskaitytos knygos traukia mane iš mano ramybės, tveria kelius nugarėlėm, akyse stojasi piestu įšilę jų šriftai … Neperskaitytos knygos stabteli šalia mano karsto…” (K. Navakas. Stalo sidabras)

net pašiurpau – o jei ir man taip nutiks?    jei knygos ims ir man drumsti ramybę, pastos kelią etc?    tiesą sakant, kažkas panašaus ir nutiko – ko jau ko, bet ramybės tikrai nedavė.   pyko, kad visus metus jų neskaičiau.    tai kas, kad pavartydavau tai vieną, tai kitą – pavartydavau, paskaitinėdavau (būtent, tik paskaitinėdavau, bet neskaitydavau) ir nieko daugiau.   sakiau, kad neturiu laiko, bet jos tarytum negirdėjo – augo, dauginosi, o galiausiai stojo piestu į kelių metrų eilę…

dabar skaitau.    eina jau ketvirtas mėnuo.    kartais tik perskaitau, o kartais mėgaujuosi ir jaučiu, kaip atsigauna dūšia.    ypač jei nusišypso sėkmė, ir atrandu ką nors tokio, kas buvo verta ne vienos ir ne kelių valandų, o daugiau.

prieš kokią savaitę baigiau skaityti Sigito Parulskio “Trys sekundės dangaus”.   tą, kuriai tinka dabar populiari klišė: “prieštaringai vertinama(-as)”.      ne tik skaičiau, bet ir nusirašinėjau kai kurias mintis – tas, kurios “užkabina” – gal kada pravers, gal vėl norėsiu perskaityti, gal po metų kitų jos skambės jau kitaip.

pirmiausia norėčiau įspėti, kad kai kurios mintys, “ištrauktos” iš konteksto gali ne tik šokiruoti (tiesą sakant, šokiruoja jos ir kontekste), bet ir būti klaidingai interpretuotos, todėl patarčiau perskaityti visą knygą, nuo pradžios iki pabaigos.    jei tokios galimybės neturėsite, tai bent jau nepatingėkite ir nepagailėkite nors poros minučių – susiraskite internete bent trumpą minėtos knygos aprašymą, o gal ir kokią recenziją, tiesa, jai prireiktų gal ir kokių penkių minučių…    trumpą aprašymą galima rasti knygą išleidusios leidyklos “Baltos lankos” internetinėje svetainėje: http://www.baltoslankos.lt/index.php?productID=157

beje, knygą “Trys sekundės dangaus” derėtų skaityti tik suaugusiems.   ne vien dėl joje pasitaikančių erotinių scenų, keiksmažodžių ir vulgarybių, bet ir dėl to, kad jai suprasti reikia ne tik mokėti skaityti lietuviškai

[knyga lietuviškai išleista 3 kartus ir skirtingais viršeliais, aš skaičiau tokiu viršeliu]

taigi cituoju:

Gydytojai sako, jog tai kartų problema. Vienos kartos žiūrėdamos į jūrą mato Dievą, kitos girdi simfoninę muziką, Bacho fugas, dar kitos regi moterį, Afroditę, begalybę, amžinybę, nirvaną ir kitokį poetinį šlamštą. Karta, į šį pasaulį išstumta apytikriai septintajame dešimtmetyje, nors laikas ir neturi ypatingos reikšmės, nemato nė velnio. Aš priklausau šiai kartai, kuri neturi jokių ypatingų požymių, kartai, kuri beveik be savybių… Mane domina karta, kuri beveik neturi ,,savo“ muzikos, savo stabų, jokio supratimo apie tėvynę, istoriją, meilę, pinigus, šeimą, atsakomybę… Vienintelė šios kartos filosofija – filosofijos neturėjimas arba vengimas ją turėti, ir šį teorinį vakuumą praktiniu lygmeniu užpildė alkoholis, bet kartu tai karta, kuri neišmoko gerti, neišmoko dulkintis, valgyti, kaupti – tai yra neišmoko mėgautis malonumais. Net ir turtingi, sukūrę sėkmingas šeimas ir klestinčius verslus šios kartos atstovai, žiūrėdami į jūrą, nemato nieko, išskyrus vandenį. Jie paprasčiausiai nemoka džiaugtis. Tai pagrindinis, lemiamas kartos požymis. … Tiesą sakant, man nusispjauti, kas yra mano karta, ir jokia sumauta jūra negali būti katalizatoriumi jai išryškinti. Bet aš tai prakeiktai kartai priklausau, ir niekas manęs negalėtų įtikinti, jog esu toks vienas, unikalus ir nepakartojamas. Priklausau labiausiai rusintai, labiausiai mulkintai, labiausiai ateizmu maitintai, naiviausiai ir kartu – niekuo netikinčiai kartai. Visos kartos mėgaujasi prarastosios statusu. Mano karta nebuvo prarastoji. Negalėtų ji vadintis ir bitnikais ar bent jau elementariausiais maištininkais. Ji tiesiog nesubrendusi, bailių ir prisitaikėlių tėvų išauginta karta, neišsipildžiusi, neįvykusi karta.  … Galima griebtis paguodos šiaudo, esą nesvarbu, ko nematai jūroje, svarbiausia, kas tuo metu dedasi tavo galvoje. Galvoje lygiai kaip ir jūroje –  tuščia, o jei kartais ir šmėsteli koks nors minties šešėlis palei horizontą, tai jis taip toli, kad net nematyti, jog jis juda.

Kiek sykių jau kartojau šį kvailą ,,niekada daugiau“, kiek sykių, puikiausiai žinodamas, kad meluoju susiriesdamas, bet sunkią valandą tai kažkodėl visuomet padeda. Beveik visuomet.

Taip puiku yra kaltinti ką nors dėl tave ištikusių nesėkmių. Nusispjauti man į posakį, kad laisvas žmogus, kai jį ištinka nesėkmė, nekaltina nieko, išskyrus save.

Taip uoliai mokiausi iš savo klaidų, kad klaidos mano gyvenime tapo ne išimtimi, o norma.

Gyvenimas demokratijoje negali žmogaus apsaugoti nuo jo gyvuliškos prigimties.

Kad ir koks žmogus būtų skeptikas ir cinikas, vis tiek jis turi kokių nors idiotiškiausių silpnybių, kurias įprasta vadinti viltimis arba svajonėmis. Žmogus mėgsta, kai jį kas nors apgaudinėja nerealiomis svajonėmis ir pažadais.

Visuomet, kai labai blogai, prisimeni Dievą. Kai labai gerai, irgi šūkauji, Dieve, kaip gera, bet tai tik lingvistinis pokštas, nieko bendra neturįs su šventąja šeimyna.

Galbūt aš laimingiausias pasaulyje žmogus, nes numirti nespėjus pajusti mirties baimės –  tai beveik tas pats, kaip nemirti niekados…

Mes nusipelnėme gyventi kiauliškai, nors kartais, kai nieko geresnio sau negali pasiūlyti.

Pakanka pakilti į dangų, kad įsitikintum, kokia beprasmiška žmogaus veikla ten, apačioje –  kelių, takelių, plentų raizginiai, gyvenviečių salelės, fabrikai, miestai, stadionai, bažnyčios, visa tai atrodo taip lėkšta ir nereikalinga, taip žemai, taip lėtai –  nekeista, kad paukščiai į mus visuomet žiūri ne tik su nuostaba, bet ir su panieka ir negailestingai dergia mums ant galvų.

Kuo įžūliau meluoji, tuo akivaizdesnė tampa tavo teisė ginti savo melą kaip ir kokią nors kitą vertybę pasaulyje, praradusiame hierarchiją. Žmonės nemėgsta tik tų melagių, kurie sugeba meluoti geriau už juos.

… viską noriu prisiminti, nes niekad nemaniau, kad gyvenime gali būti taip sunku, taip nepakeliama, taip beviltiškai neįmanoma niekur pasislėpti nuo savęs…

Kareivinėse išvietė –  viena švariausių vietų. Iš ryto kokį pusvalandį, kol visa kuopa išsimyža ir išsišika, ji būna viena šūdiniausių vietų pasaulyje, bet vėliau, kai visi iškeliauja pusryčiauti ir į pratybas –  ji tviska neįtikėtina švara. Keturios skylės, skirtos intymiesiems reikalams, keturi netaisyklingo, plačiojoje dalyje dailiai išlenkto, siauresniojoje bukai nukirsto ovalo formos lizdai, virš kurių kas rytą sustingsta kone šimtas užpakalių; retkarčiais virš jų sustingsta ir veidai, kurie taip pat kažkuo panašūs į užpakalius.

Be abejo, mums kur kas maloniau žiūrėti į savo mėšlą, nes jis yra kur kas žmogiškesnis, t.y. kur kas artimesnis nei svetimas, tačiau jeigu manysime, jog savo artimą reikia mylėti kaip save patį, gal net kiek ir labiau, tai ir artimo šūdas, priskretęs prie išvietės skylės krašto, bus jau ne toks pasibjaurėtinas. … Jeigu dar pagalvosime, kuo mūsų kūnai virs kada nors ten, po žemėmis, tai žmogšūdis pasidarys apskritai kone giminaitis, kuriam galima parašyti laišką ar net aplankyti…

… dembelis jau lyg ir ne kareivis. Jis jau patricijus, jis –  kilmingųjų luomo atstovas, o kilmingieji visuomet ėda kiek tik nori. Visais laikais, visose visuomenėse.

Tikriausiai mus gelbėjo tiktai bažnyčios …

… įslinkdavau į ateizmo muziejų, apžiūrinėdavau Dievo nebuvimo įrodymus, – nors ten buvo kur kas daugiau žmogaus tikėjimo įrodymų nei bet kur kitur…

Baimė –  pagrindinis kariuomenės ir bažnyčios įstatymas… O tai kur kas svarbiau nei tikėjimas.

… tu susipažįsti, ką reiškia būti beteisiam, ką reiškia būti pažemintam, ką reiškia alkis, skausmas, daug skausmo, gėdos ir nevilties. Ir nors pamažu imi atbukti, pamažu nebejauti nei skausmo, nei gėdos, tik nuolatinę baimę, tačiau gyvuliu pavirsti tau neleidžia tam tikri privalomi, galbūt labiau išoriniai kareivio buities atributai –  tu turi nuolatos kloti lovą, valytis batus, kas vakarą prisisiūti švarią apykaklę, valyti automatą, žygiuoti ir t.t. [apie pirmą etapą armijoje]

Keliauti mėgsta tie, kurie neturi fantazijos.

Šiurpu nuo apgaulingo, rėkiančių žmonių skleidžiamo ir neva visus vienijančio garso, šiurpų aplink save girdėti tiek beviltiškų balsų… vstavai, strana agromnaja, vstavai na smertnyj boj, rėkiame kaip gyvuliai, nes šakalams [karininkams] vis atrodo, kad per mažai garso, per mažai jėgos ir nuoširdumo, trūksta drausmės ir vienybės, bet jeigu tik ta strana agromnaja išgirstų šį baubimą, tikrai keltųsi ir bėgtų laukais.

Prasidėjus dainuojančiai revoliucijai vėl pamačiau minias baubiančių žmonių.  Vstavai, strana agromnaja, dainavo jie, nors ir kitokiais žodžiais. Ir visuomet būdavo žmonių, stovinčių atokiau, žmonių, kurių žvilgsnis toks, lyg jie žiūrėtų į jūrą. Mano kartos žmonės, besimėgaujantys savo minios baime, teise likti laiko ir istorijos nuošalėje, rūkyti ir godžiai tylėti –  savo mes jau išdainavome…

Mes seniai, mes pasenome kur kas labiau negu, nei įmano pasenti žmogus per porą metų. Bet mes ir suvaikėjome, nes per ilgai žaidėme karinius žaidimus. Žinome, kaip žudyti, nelabai nutuokiame, kaip gyventi…

Nėra sąvokos, kuri kariuomnenei būtų svetimesnė nei namai.

Milenijaus košmarai

Milenijų visą naktį kankino vienas už kitą kraupesni košmarai.    čia jis kažkokio kvailo, o gal ir lemtingo, atsitiktinumo dėka tapęs Verka Serdiučka ir vilkėdamas žydra suknele, iš po kurios matėsi apžėlusios kojos, darkėsi ryškiai apšviestoje scenoje, čia bėgo nuo įkyriai jį persekiojusio nestės degalinių tinklo logotipo, čia jis anatomijos egzamino metu buvo panaudotas kaip vaizdinė priemonė, o paskui uždarytas į spintą, čia jį gundė Ieva ir ne bet kuo, o ekologiškai užaugintomis braškėmis…

pažadintas pirmųjų troleibusų girgždesio Milenijus instinktyviai apsidairė – nebuvo jokios Ievos, jokio logotipo, jokios Serdiučkos, nebuvo ir anatomijos egzo…

kokia laimė, ir kiek nedaug žmogui trūksta iki laimės – užtenka, kad iš po žydros suknelės neišlįstų neskustos ir šleivos kojos

Adomo obuoliai

[foto iš www.adamsaebler.dk]

ilgai ruošiausi pažiūrėti šį filmą ir pagaliau prisiruošiau. dabar galiu atsakingai pareikšti: tai vienas geriausių mano matytų filmų. info apie jį galite rasti internete, nesikartosiu, tik pareklamuosiu:

nestandartinis žvilgsnis į gyvenimą, tikėjimą etc.  filmas, kuris verčia mąstyti. žiūrėjau atidžiai, du karts, o jei turėčiau pakankamai laiko, žiūrėčiau dar – gal dėl to, kad nesu per daug nuovokus, o gal dar ir dėl to, kad filmas ne iš greito vartojimo arba vienkartinių produktų

o čia paspaudę galite patekti į oficialią filmo internetinę svetainę, kurioje galėsite užmesti akį ir į atskirus jo epizodus. nors ji – danų kalba, bet vaizdai suprantami ir nemokant kalbos:

http://www.adamsaebler.dk/

čia angliškai: http://adamsapplesthemovie.net

nemažai yra ir lietuviškai

jei trumpai, tai “Adomo obuoliai”, kaip teigiama vienoje anotacijoje, yra komedija apie gerus ir beviltiškus žmones

apie A. Konaną Doilį

[foto iš www.sherlockholmesonline.org]

gali būti, kad šis autorius buvo vienas  iš tų, kurių dėka pamėgau knygas ir skaitymą. perskaičiau tuos “užrašus” būdamas kokioje penktoje klasėje.

įdomios ne tik Arturo Konano Doilio knygos, įdomūs ir jo biografijos faktai. buvau apie jį jau šiek tiek girdėjęs/skaitęs, bet šiandien apie šį žmogų radau dar šiokių tokių įdomių faktų.

dalinausi info apie M. Gorkį, kurio knygų nemėgau (gal todėl, kad kažkuri iš jų mokykloje buvo įtraukta į privalomos perskaityti literatūros sąrašą?), tai kodėl nepasidalinti info A. Konaną Doilį?

trumpai:

Sir Arthur Conan Doyle let me down. Shortly before I completed writing his biography [1], I went to a small corrugated building in North London to see if I could substantiate his belief in communication with the dead.

My destination was the Rochester Square Spiritualist Temple [2]. As a plaque inside the door attests, Sir Arthur had helped finance its construction in the decade before his death in 1930. Having grown rich through his Sherlock Holmes stories, he had become the world’s most famous exponent of spiritualism.

o čia, kam įdomu, daugiau:

http://www.moreintelligentlife.com/story/conan-doyle-spiritualism

beje, apie autoriaus polinkį į spiritizmą buvo trumpai užsiminta ne per seniausiai “Šiaurės atėnuose” publikuotoje A. Konano Doilio “Kraujo spalvos etiudo”, lietuvių kalba išleisto 2008 m., apžvalgoje:

http://www.culture.lt/satenai/?leid_id=937&kas=straipsnis&st_id=16722

kaip išdurti mėnulį (iš ciklo “l.naudingi patarimai”)

išdurti mėnulį dar niekam nepavyko ir vargu ar pavyks. nebent tik kabutėse arba drąsiausiose fantazijose.

kaip dainavo Frankas Sinatra: full moon and empty arms

beje, o kodėl jums kilo toks noras?

kaip išdurti gerą draugą (iš ciklo “l.naudingi patarimai”)

išdurti gerą draugą galima įvairias būdais:

1. subtiliai 2. netikėtai 3. atsargiai 4. kantriai 5. stropiai 6. švelniai 7. grubiai 8. greitai 9. vikriai 10. iš lėto 11. techniškai 12. juokais 13. ne juokais 14. sumaniai 15. kvailai 16. chamiškai 17. draugiškai arba be blogų ketinimų (spec.literatūroje šis būdas dar vadinamas baltuoju) 18. individualiai 19. bendrai (t.y., išduriamas ne vienas geras draugas, o du ir daugiau asmenų) 20. diletantiškai 21. profesionaliai 22. pakartotinai 23. unikaliai arba originaliai

tačiau draugų geriau neišdurinėti!

bus daugiau